oho, autore, labai liūdna skaityti jūsų žinutę. aš asmeniškai manau, kad jums labai reikia bendravimo, nes, žinot, ryšiai su žmonėmis prablaško nuo problemų/minčių/vienatvės. žmogaus mintys – vienintelis dalykas, nuo kurio jis negali pabėgti ir jeigu jos destruktyvios, su laiku gali labai smarkiai paveikti/traumuoti asmenybę.
kalbant apie miegą, tai, manau, kad jūs pasąmoningai stengiatės miegot kuo daugiau, kad galėtumėt atsipalaiduoti nuo gyvenimo, nes tai vienintelis būdas pabėgti nuo įtampos, nerimo ir minčių. tačiau miego būsenoj jūs vistiek jaučiatės įsitempus, todėl tas miegas ir yra nekokybiškas.
kadangi minėjot, kad įsitraukus į kažkokią veiklą (serialų žiūrėjimą, kompiuterinius žaidimus) jūsų savijauta pagerėja, tai patariu susirasti kokią nors jus kuo labiau užimsiančią veiklą (pageidautina, ne vienumoje, o sociume). galit intensyviau sportuot, galit lankyt kokį būrelį, kur renkasi jūsų nepažįstantys ir apie jūsų poelgius nežinantys žmonės. JOKIU BŪDU neleiskit sau atsiribot nuo žmonių! svarbiausia, kuo mažiau pasilikit viena su savom mintim, nes, patikėkit, asmeninės mintys – galingas ginklas, galintis palaužt net stipriausius žmones.
beje, o kaip santykiai šeimoje? nesijaučiat nsuprasta/atstumta/nepalaikoma? a, jau perskaičiau dėl santykių šeimoj.. liūdna, pati turiu panašios asmeninės patirties, paaugliui tikrai atsiliepia šeimos narių nepalaikymas.. kame problema? jūs nepasitikit savim, nes niekas iš arčiausiai esančių žmonių netiki jumis. nesislėpkit po kiautu, yra nemažai tokių žmonių, kurie po šypsena slepia panašius išgyvenimus šeimose, jūs ne viena. žinau, kad tokie žodžiai menkai tepadeda, tačiau mano mintis ta, kad nesislėpdama nuo žmonių jūs turėtumėt daugiau galimybių sutikt jus suprantamtį asmenį. jums reikia išsipasakojimo, patarimo, palaikymo. bet ne iš psichologo. o iš žmogaus, kuriam jūs rūpėtumėt, o ne būtumėt tiesiog darbo dalis, žmogaus, kuris bent dalinai suprastų jūsų išgyvenimus. patikėkit, žmogiškas bendravimas psichinei savijautai daro stebuklus.
