ačiū už nuoširdų patarimą, tikrai įsigilinot į ką skaitėt, ir daug ką perpratot.
bet, pirma, aš negaliu lankyti jokių būrelių, nes gyvenu laaaabai mažam miestelyj, ir galiu nuoširdžiai pasakyti – manes čia visi nekenčia/nemėgsta/vengia ir visiskai dėl nežinomu priezasciu. turiu viena zmogu, bet as ir ja negaliu pilnai pasitiket, nes jai pabodo mano nesamones, visiems pabodo jos… as nekreipiu demesio I kitu problemas, norss jos ir vienodos, man tiesiog rupi, bet man neidomu ju klausytis, ir as nezinau kodel, tad zmones nuo manes bega. o to pataisyti, iprocio, jau nebegaliu, jis isisenijes.
@lempicka aciu ir jums, bet as net ir pati nezinau, kokia ta vaikystes trauma, ar kaip tai pavadinti, tad tektu kapstytis tame labai ilgai ir giliai. o mano psichologe, manau manim tikrai rupinasi, nes ji bando mane suprasti, nors jai ir nepavyksta…
