Pasakysiu is savo patirties.
Ir man teko isgyventi skyrybas, tiksliau “reikejo laiko suprasti, ka man jaucia”.
Tris savaites be proto prastai jauciausi. Man apskritai sunku atsisveikinti su zmonemis, o jis taipogi labai daug reiske man. Per tas tris savaites daug supratau. Buvau jam tiesiog per gera, per stipriai mylejau, per daug stengiausi. Pirmas dvi savaites nei zodzio nerasiau nei as, nei jis. Po to jis man mestelejo kazkokia kvaila, poros zodziu zinute, as nieko neatrasiau. Po to prasidejo toks bendravimas, per diena po pora zinuciu. Galiausiai, kai supratau, kad ta pertrauka cia gali testis labai ilgai, as jam parasiau tokia labi konkrencia zinute. Kad surinktu visus mano daiktus, kurie pas ji ir taip per ilgai uzsibuvo ir atveztu man arba paliktu mano darbe. Jis labai keistai sureagavo, as daugiau jam nieko neatrasinejau, o jis man vis rase, rase. Kol galiausiai parase labai labai rimta zinute, pakviete susitikti, aptarem visus reikalus, pasae, kad be manes negali ir viskas tesiasi iki siol. Tiesiog reikia islaukti ir jokiu budu neprasyk jo,kad su tavimi nesiskirtu. Blogiausiu atveju jam pasakyk,kad jis tave palieka vis dar mylincia, bet tu paisai jo noru. Ir viskas, nerasyk, nesidomek. Gyvenk toliau, pramogauk, parodyk jam, kad puikiai sugebi gyventi be jo, nors viduje ir plysi is skausmo. As ne neabejoju, kad gris, vyrai tokie yra. Nezinau nei vieno vyro, kuris nenori kazkokios tai trumpos pertraukos. Ir ji tikrai ne tam, kad pasiduoti su kitom, o tam, kad pasijusti laisviems ir padurniuoti su draugais. Cia mes, panos, esam tokios nuostabios ir istikimos, kai isimylim,tai jokio laiko nereikia
Sekmes, nesukystek ir laimesi!
