Aš visada sakiau – žinosiu, kad kažkas negerai su gyvenimu vyksta, kokia nepagydoma liga užpuls – nusirėšiu savo plaukus labai trumpai, nes visada to bijodavau, o po tokių naujienų ne plaukai galvoje būtų.. Žinoma, čia priklauso nuo diagnozės – jeigu vėžys, tada tai nebūtų didžiausias mano tikslas. Bet matyt pakeisčiau gyvenimą iš pagrindų. Nešvaistyčiau laiko su žmonėmis, su kuriais dabar būnu iš mandagumo, nesėdėčiau prie kompiuterio, ar namie, net jei ir liga ribotų judėjimą ar veiklą, vis vien geriau laiką leisčiau kažkur kitur. Kasdien susitikčiau vis su kitu savo draugu ar pažįstau, su kuriais labai buvo gera gyvenime. Visiems pasakyčiau kažką gražaus, eičiau su kiekvienu atsišėlti, atsibūti.
Na, diagnozės parašymas, matyt, svarbus tuo, jog nuo jos labai iškart tampa konkretu ką galima pasiūlyti. Nes daug kas gali pradėti siūlyti veiklą, kuri visiškai ryškiai pjautųsi su liga (fizinis neaktyvumas ir t.t.)
Na, o šiaip, manau svarbiausia nesusikoncentruoti ties ta mintimi, kad liga – jau viskas.Tiesiog kažką veikti, būti dažniau ne savo galvoje ir mintyse, o veikloje, kad ir paprastuose šokiuose, kad ir kavinėje su draugėm. Gal jei mintis nukreipsite kažkur kitur, nepastebimai liga pradės trauktis. Net jeigu ir ne – laikas bus praleistas žymiai nuostabiau, nei ruošiant save blogiausiam.
Linkiu sveikatos ir kad nelemta liga pasitrauktų!
