Sako, kad reikia bent pusės laiko tiek, kiek kartu išdraugavote. Jeigu draugavote dviejus metus, tai pagerės po metų ir pan. Bet čia tik statistika, teorija. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Skauda labai labai. Nes turite palaidot tą, kuris jums turi būti miręs, o visiems kitiems gyvas. Jūs tik viena turite tai iškentėti. Bet kaip banaliai beskambėtų – LAIKAS visagalis. Dabar galite sau padėti begaline veikla, kad grįžusi vakare į namus nieko nebenorėtumėte, kad nebeužtektų jėgų jokioms analizėms “aš jam buvau bloga, tai tik mano kaltė”, “aš niekada jo nepamiršiu”, “niekada nieko daugiau taip nemylėsiu”, “koks jis tobulas”. Pirmus mėnesius labai padeda veikla ir nuolatinis judesys, kaip to nesinori, bet tai tikrai padeda. O vėliau pastebėsite, kad smegenys “valosi”, darosi lengviau. Stiprybės!
