Skauda..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Niekada neleiskite kitam žmogui Jums tapti viskuo, nes kai jis išeis, nebeturėsite nieko.
Niekada neleiskite kitam žmogui Jums tapti viskuo, nes kai jis išeis, skaudės taip, kad dienų dienas negalėsite atsikelti iš lovos. Kartais atrodys, kad Jūs stipri, bet atėjus vakarui suprasit, kad toli gražu taip nėra. Sukandus dantis visą dieną lauksit, kol grįšit namo ir pagaliau leisit ašaroms lietis laisvai. Nevalgysit pora ar daugiau dienų iš eilės, nes tai atrodys neįmanoma. Pykins. Neis giliai įkvėpti. Atrodys, kad iš Jūsų atėmė dalį kūno, dalį sielos, pagrobė mintis ir dabar viską trypia. Nežinau, kaip žodžiais išreikšti skausmą, kai mylimiausias žmogus vieną rytą tiesiog atsikelia ir pasako, kad nebemato ateities kartu. Kad vis dėlto nebemyli. Norisi klykti, kad AŠ MYLIU, bet tai jau nieko nebepakeis. Po savaitės į veidą trenks žinia, kad jam lengviau, nes paleido tai, su kuo buvo nelaimingas. Kad dabar jam geriau. O Jums? Na, kam rūpi, kad Jums griūna viskas, kuo tikėjot. Žinau, kad šį jausmą išgyveno dar tūkstančiai moterų, bet šiuo metu man atrodo, kad niekam niekada dar taip neskaudėjo, kaip skauda man.
savo kailiu patyriau ir vis dar nepraejo, laikykites
Kiek laukti? Kada galėsiu su šypsena apie jį galvoti, be ašarų? Kaip apie gražų atsiminimą, o ne skaudžią netektį?..
Man virš dviejų metų reikėjo, kad galėčiau be ašarų prisimint jį. tai kolkas baisiausias periodas, kurį teko iškentėt.
Suprantu ir užjaučiu… Stiprybės.
Praeis, ne šiandien ne rytoj,bet praeis. Reikia daug laiko tam, labai daug. Tiesiog išmokt reikės su šypsena išeiti į miestą, nors viduje ir rėksi iš skausmo. Moteris kaip kačiukas turi tyliai išsilaižyti žaizdas
Siaubas, laikykitės!
Uzjauciu jus autore, suprantu jus ir galiu palinketi tik stiprybes ir sekmes. Tikiu, kad kazkas kitas uzims jums tustuma ir leis skausmui pamazu nurimti.. Sekmes..
Sako, kad reikia bent pusės laiko tiek, kiek kartu išdraugavote. Jeigu draugavote dviejus metus, tai pagerės po metų ir pan. Bet čia tik statistika, teorija. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Skauda labai labai. Nes turite palaidot tą, kuris jums turi būti miręs, o visiems kitiems gyvas. Jūs tik viena turite tai iškentėti. Bet kaip banaliai beskambėtų – LAIKAS visagalis. Dabar galite sau padėti begaline veikla, kad grįžusi vakare į namus nieko nebenorėtumėte, kad nebeužtektų jėgų jokioms analizėms “aš jam buvau bloga, tai tik mano kaltė”, “aš niekada jo nepamiršiu”, “niekada nieko daugiau taip nemylėsiu”, “koks jis tobulas”. Pirmus mėnesius labai padeda veikla ir nuolatinis judesys, kaip to nesinori, bet tai tikrai padeda. O vėliau pastebėsite, kad smegenys “valosi”, darosi lengviau. Stiprybės!
Zinot, man padejo darbas, po darbo ejau su draugais tiesiog I bara diena buvo ne svarbi. Geriau, issipasakodavau, nelikdavau viena. Radau daug pazistamu, atradau draugu likdavau pas jos, kad tik ne vienai ne namie.. praejo taip vgal puse metu, paskui su geriausia drauge variau I trakus, susiradau drauga friends with benefits ir pan. Daug kas mane smerks. Bet tikrai man tai padejo atsistot ant koju.
Ačiū Jums. Pimoji meilė pati stipriausia, nes vadovaujamės vien jausmais, o ne logiškomis teorijomis. Mylim iš visų jėgų ir negalvojam kas bus. Dėl to dažnai gyvenimą praleidžiam ne su tais, kuriuos labiausiai mylėjome.. Nu ir kodėl žmogus taip sutvertas? Kartais noriu pabūti ta barakuda, kuri laksto per vaikinus be didesnės graužaties. Man viskas, ko reikėjo ir reikia yra jis ir aš nežinau, kaip galvoti kitaip. Man padėtų jei pasakytumėt, kad po milžiniškų nusivylimų vis dėlto radot dar geresnį žmogų…
Jau praejo 4 metai,o as vis dar kaltinu save ,kad padariau didziausia gyvenime klaida:/
jo, sutinku su kiekvienu zodeliu, toki skausma ir man teko isgyvent, bet… gyvenimas kupinas netiketumu, nauju zmoniu, potyriu, ispudziu.. neleisk sau sunykt, kazkada ir tu busi laiminga, viska pamirsi ir sutiksi dar geresni zmogu
Geriausias gydimas- uzimtumas! Dabar skirkit visa laik sau, savo pomegiams, draugams ir t.t
Nieko nesinori… Prie draugų linksma apsimesti net nemoku, žiauriai sunku. Atrodo viskas, jau po truputį gerėja, jau nebeskaudės ir vėliau vėl viskas grįžta…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
