Man atrodo, toks įspūdis susidaro dėl to, kad visuomenė labai grūda negatyvų požiūrį į žmonėms į gerkles. Gal iš pavydo, kad kitas laimingas? Nežinau. Pati esu santuokoj beprotiškai laiminga, bet to jau niekam ir nebesakau, nes kam išsižioju, visi rėkia, kad dar per jauna, per trumpai ištekėjus, per mažai išgyvenus, žodžiu, nesuprantu, ką kalbu, ir neturiu teisės kalbėti
Pažįstu laimingų šeimų, pažįstu nelaimingų. Vis dėlto kaip gyvena kiti niekada negali būti tikras. Bet tikrai žinau žmonių, kurie atšventę sidabrines, auksines vestuves vis dar šypsosi, laiką leidžia kartu ir bučiuojasi. Vadinasi, jei ir buvo bėdų, jas sugebėjo įveikti. Šimtu procentų tobulų santykių nebūna, vis tiek pykčių, nesutarimų yra, bet požiūris ir problemų sprendimas nulemia, kiek jie turės įtakos santykiams ir meilei
