Kai žvelgiu į savo geriausią draugą ir suprantu, kad man gaila viso laiko, kurį leidžiu ne su juo. Kai po ilgos nakties mes dviese likome ant karjero kalno ir prisėdau šalia jo, paemiau jį už rankos ir tiesiog sėdėjom. Su juo viskas stebuklinga, visi žodžiai, visi įvykiai, niekas negali taip įkvėpti kaip jis. Su juo tiesiog gaminti sumuštinius arba daryti kažką nereikšmingo taip gera. Man tiesiog gera ištarti jo vardą, nes jaučiu palengvėjimą. Kartais atrodo, kad radau savo stebuklą ir visiškai limpančią savo antrąją dalį, bet tuomet grįžtu į kasdienybę, nusileidžiu ant žemės ir toliau seku paskui viską, kas man yra tiesiog įprasta. Visada mąstant apie jį jaučiu neapsakomą jausmą, tarsi savo viduje brandinčiau kažką labai didelio. Jis ir yra mano akimirka, dėl kurios gyventi verta. Atrodo, kad net kalatoja širdis tai rašant
O vieną naktį viena mergina mano veidą ištepė akrilo dažais ir aš išsigandau, pamaniau, kad man tie dažai prilips prie antakių, veido ir aš niekaip nenusiimsiu. Ir jis pasivedė mane į šalį, atsisėdome ant žemės. Jis viską lėtai nuiminėjo man nuo veido, taip rūptestingai ir atsargiai. Ir kažkaip tą akimirką žiūrėjau į jį, į jo veidą, akis ir supratau, kad man kažkodėl be galo, taip tyliai ir skausmingai liūdna. Ir kas tas liūdesys toks gražus ir be galo malonus. Tai buvo tik dar viena graži akimirka, kurią galėčiau patirti iš naujo ir iš naujo. Net liūdesys gali būti gražus.
