Ačiū už įvertinimą, na kai rašiau aš daug negalvojau ar tai turi būti gražu ar ne. Apskritai nemanau, kad tokios istorijos gali būti gražios, visgi rašau apie realius įvykius, apie savo dėdį. Man ir mano šeimai tai didelis smūgis ir prisipažinsiu nelengva kalbėgi apie tokius dalykus garsiai. Aš pirmą kartą viešai dalinuosi savo išgyvenimais. Atsiverskit statistiką Lietuvoje per metus vidutiniškai iš gyvenimo pasitraukia apie 1000 žmonių, ar tai jums nerealu? Bet tokia realybė.. Per praėjusius metus jau netekau savo mylimo dėstytojo Arūno Mėčiaus ir taip pat išgyvenimo pasitraukė mano pusseserės vyras. Kai matai kas vyksta aplinkui negali būti abejingas šalia esančiam. Savo pasakojimu aš noriu padrąsinti, kad nereikia bijoti perlipti per save, galvoti kaip pasirodysi prieš kitus. Ir man buvo baisu ir nemalonu ir nežinojau kuom viskas baigsis. Bet mane pačią šis įvykis labai stipriai pamokė ir padrasino, ypatingai moters paskutiniai žodžiai…
Tavo kelios minutės kažkam gali išgelbėti gyvybę, suteikti vilties, duoti padrąsinimo, įkvėpti. Ačiū visoms, kurios nepagailėjo laiko ir perskaitė mano pasidalinimą.
