Aš kažkada turėjau žiurkiną. Nuostabus padarėlis Nepalyginsi su kokiu žiurkėnu ar kitu graužiku… Būdavo, paleisdavau virtuvėj, jis sau landžiodavo kažkur po spintelėm, o kai pabarškindavau nagais į grindis – atlėkdavo pas mane Šiaip labai bendraujantis gyvūnėlis, reikia jam dėmesio skirti kiekvieną dieną, kad su juo pabūti, kartu pamiegoti ir pan. Maniškis labai mėgdavo miegot džemperio kišenėj, kur ant pilvo būna tokia iš abiejų pusių prieinama Buvo apgraužęs patalynę, kai ant lovos paleisdavau, sysiot irgi mėgdavo, bet laikui bėgant jau suprato, kad blogai daro, kai kelis kartus riktelėjau
Po to turėjom mergaitę, tai neužkariavo ji mano širdies – visai kitokia buvo. Labiau savarankiška, nereikėjo jai tiek buvimo su žmogum ir pan. Nežinau, ar čia nuo lyties priklauso, gal tiesiog toks charakteris papuolė… Ir dar pastebėjimas, kad patelė daugiau visur myžiodavo. T.y. ir ant rankų, ir šiaip belenkur po kelis lašiukus… O patinėlis jau kai varydavo, tai varydavo daug, nes turbūt tiesiog neiškęsdavo jau Nors logiškai mąstant, berniukas kaip tik turėtų visur žymėti teritoriją, bet pas mane atvirkščiai buvo.
