Jausmas lyg širdis plyštų, bet suvokiu kad nebeliko meilės, ir jau turbūt seniai – iš mano pusės liko tik prisirišimas ir saviįtaiga, jog taip normalu, jog taip ir turi būti… Dėl to ir baisu, nes jau esame kryžkelėje (t.y. aš esu kryžkelėje), kad arba tuoktis arba skirtis. Bet širdy jaučiu, kad nors ir matau jog mane myli ir rūpinasi, nematau savęs stovint prie altoriaus su tuo žmogum.. Jaučiu kaip jis mane tempia žemyn visame kame, o aš tiek daug noriu iš gyvenimo. Nenoriu tuoktis su mintimi jog jei bus blogai – skirsiuos, nieko gero iš to nebūtų.. Ir taip jau kurį laiką. Ankščiau gyvenau nesusimąstydama o kas toliau, nes tuo metu buvo gerai, buvo patikimas petys šalia ir man to užteko. Nenoriu ir jam sugriauti gyvenimo, bet bijau kad ar skirsiuosi ar ne, vistiek tam tikra prasme sugriausiu. Ir jaučiuosi baisiai viską nutylėdama, elgiuosi taip savanaudiškai..
