Jausmas lyg širdis plyštų, bet suvokiu kad nebeliko meilės, ir jau turbūt seniai – iš mano pusės liko tik prisirišimas ir saviįtaiga, jog taip normalu, jog taip ir turi būti… Dėl to ir baisu, nes jau esame kryžkelėje (t.y. aš esu kryžkelėje), kad arba tuoktis arba skirtis. Bet širdy jaučiu, kad nors ir matau jog mane myli ir rūpinasi, nematau savęs stovint prie altoriaus su tuo žmogum.. Jaučiu kaip jis mane tempia žemyn visame kame, o aš tiek daug noriu iš gyvenimo. Nenoriu tuoktis su mintimi jog jei bus blogai – skirsiuos, nieko gero iš to nebūtų.. Ir taip jau kurį laiką. Ankščiau gyvenau nesusimąstydama o kas toliau, nes tuo metu buvo gerai, buvo patikimas petys šalia ir man to užteko. Nenoriu ir jam sugriauti gyvenimo, bet bijau kad ar skirsiuosi ar ne, vistiek tam tikra prasme sugriausiu. Ir jaučiuosi baisiai viską nutylėdama, elgiuosi taip savanaudiškai..

Gal ir nusprendusi, pati nebesuprantu ar čia laikinas proto užtemimas, kurį reikia iškentėt, ar jau nebeverta gaišinti nei jo nei mano laiko ir dėti tašką. Bėda, kad esu neryžtingas žmogus, atrodo kad jo laimė vos ne svarbesnė nei mano. Nors čia turbūt ne vieta galvot vien apie kito žmogaus jausmus ir visgi reikėtų galvoti apie save. Nežinau..

Mes kartu 7 metus, nesam nauja pora – vienas kitą puikiai pažįstam. Dėl to taip ir baisu. Galėčiau ir vėl nesiskirti ir gal net laimingai gyventi, bet širdy visada kirbės mintis “o kas, jei”. O jei jau nuspręsiu tekėti, nenoriu skirtis ir ieškot laimės kitur, man santuoka labai svarbi.. Bet baisu net pagalvoti kaip jį įskaudinčiau, visgi nėra taip, kad man jis visai nerūpėtų – dalimi širdies aš jį vis dar myliu, bet tuo pačiu ir matau, kad na nebegalim taip ir toliau gyventi..

Papasakokit daugiau, dėl ko dvejojat, jei aišku galit.. Gal taip pavyks iš šono pažiūrėti į panašią situaciją

Jaučiat, kad teisingai padarėt? Nesigailit?