Taip, teisingai. Jei žmogus po skyrybų sugeba šiukšle pavadint (ir ne tik taip), tai abejonių nebelieka. ;]

Kažkada skaičiau/ girdėjau tokius žodžius, kad dažniausiai mintis apie skyrybas atsiranda ties draugystės viduriu. Jei draugauji metus ir šiuo metu galvoji apie skyrybas, pasiknaisiok giliau ir suprasi/ atrasi, jog kažkokie ženklai ar mintys tikrai ties tuo viduriu jau buvo, tik buvo ne taip lengvai pastebimos. Bent jau pati ant savęs tai patyriau, tikrai rodos pusmeti audžiau minti, kad kažkas ne taip. Kuo toliau tuo labiau norėjosi viską mes, ir baugino mintys, jei netyčia butu taip, jog imčiau lauktis vaikelio, ar tikrai norėčiau, kad žmogus esantis šalia būtų TAS tėtis. Ir atsakiau griežtai, ne, nenorėčiau.. Ir kaip ir Jūs galvojau, ar norėčiau su tuo žmogumi tuoktis.. beveik sakiau tokius pat žodžius sau. Žodžiu žmogų šalia savęs mačiau taip kaip draugą, įprasta, pažįstamą.. pripratimas ir nedaugiau mus siejo iš mano pusės. Esu jauna ir nejaust žmogui aistros ir meilės, man atrodė kažkas nenormalaus. Aš išsiskyriau. ) tapau daug daug laimingesnė.

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div

jeigu nesusituoke ir vaiku neturit-skirkites!

Būtent tuo save ir motyvavau. Dar mintyse sau sakiau, o juk ir žmonės vaikų turėdami skiriasi kai yra blogai. ;]