Aš pasakysiu taip – nieko gero. Trys mėnesiai draugystės tai ne 10 metų, kai jau rutina duoda apie save žinoti – dar norisi būti daug ir visur su savo mylimu žmogumi, jau nekalbu apie meilių žinučių rašinėjimą. Ir kas čia per negalėjimai susitikti, nes ryte anksti keltis? Gal aš jau visai nupezusi, bet savu laiku iki paryčių trindavomės su antra puse, valandėlė kita miego – ir į univerus IR darbus varydavom. Nu nebent Jūs kokie pensininkai, kad po darbo tiek pavargę, kad nieko nebesinori (net pasikalbėti telefonu su mylimu žmogumi?). Jūs kaip sau norit – man tai yra nenormalu. Ką daryčiau? Kalbėčiaui, klausčiau, aiškinčiausi. Jei pultų, kvailai teisintųsi (“aš gi pavargęs” – parašyti sms mylimai merginai???), o ne kažką keistų ar duotų normalų paaiškinimą, nematyčiau reikalo su juo tęti santykius.
