O man atrodo, kad dėl tokios situacijos dar kalti ir stereotipai. Nuo pat vaikystės mergaitėms kalama, kad moterys draugėmis būti negali, tikra draugystė tik tarp vyrų, moterys gyvatės ir liežuvautojos, svarbiausia vyrą susirast ir šeimą sukurt, o draugės ten tik kažkelintoj vietoj ir t.t. Tai ir turim, ką turim. Pas daugumą draugės būna tik vaikystėj, paauglystėj ir ankstyvoj jaunystėj. O kai įsimaišo vaikinai, jos staiga pamirštamos, nes iš dalies buvo tik priemonė būti pastebėtai ir atkreipti antros pusės dėmesį. Turėjau tokią draugę, kuriai dar mamos buvo įkalta, kad “su drauge negyvensi”. Ir ji tą frazę nuolat kartodavo, ir visus savo resursus skyrė berno paieškoms. Kai tokį susirado,visada jį statydavo į pirmą vietą, jei jis pasiūlydavo kur nueit, visus susitikimus su draugėm atšaukdavo ir t.t. Tik kai ištekėjo ir susilaukė vaiko vėl pradėjo normaliau elgtis. Matyt, vyras jau atsibodo
