Draugas buvo pirmesnis. Aš neskubėjau, visai neplanavau pasakyti jam to paties, jei ne tos skruzdėlės… Vieną gražų vasaros rytą keliavau susitikti su savo žaviuoju princu, rankoje nešiau dėžutę keksiukų su dailiomis kremo kepurėlėmis. Nusimatė karšta diena. Vaikinas apsidžiaugė lauktuvėmis, kurį laiką pasinešiojo rankoje, o tada vardan patogumo nutarėme paaukoti gražiąsias kepurėles ir dėžutė nukeliavo į draugo kuprinę, kurioje neabejotinai turėjo susimaigyti ir apsitrinti. Gerai būtų buvę jei tik tiek… Sėdėjome pievelėje, kalbėjomės, akimis sekiau skruzdėles, vorele keliaujančias pro plyšelį į vaikino kuprinę. Kai vaikinas išsitraukė jomis aplipusią knygą, supratau ką jos ten veikė. Visi daiktai buvo aplipę ištirpusiu keksiukų kremu ir skruzdėlėm. Ausinės, telefonas, raktai, knygos, kojinės, dantų šepetėlis (naktį praleido ne namuose), viską traukė lauk ir valė tomis pačiomis kojinėmis, įjungęs dainą niūniavo melodiją ir dieviškai šypsojosi. Toks visiškai nerūpestingas. Toks laimingas. Žiūrėjau į jį ir galvojau koks be proto nuostabus mano mylimasis. Tada ir pasakiau pirmąjį “myliu”
