Po pusės metų, kažkaip su draugu gulėjom, jis kažkoks visai išskridęs buvo… Guli užsimerkęs, svajoja… Kadangi puikiai žinau, kad jis ne romantikas, ir jam tokie žodžiai žiauriai sunkiai tariasi (bet dabar jau nebe ačiū dievui), tai kažkaip leptelėjau “juk žinai, kaip smarkiai tave myliu”. Jo atsakymas buvo toooks romantiškas… “Mhm”… Esmė ta, kad po kiek laiko, kai kalbėjom jisai pats sakė, kad tikrai nepamena, nes jaučiu jau miegojo kaip tada jaučiaus įskaudinta. Aš pasakiau ir neišgirdau nieko… Beeeeet dar po kelių mėnesių išgirdau. Teko išpešti kaip reikiant. Gulėjom lovoj, jau ruošėmės miegoti. Ir pradėjau zysti “Kodėl niekada nesakai?”, jis ten pradėjo išsisukinėti, kad ir taip žinau, kam reikia sakyti, kad aš niekada nesakau… Aišku užsisukau, supykau tipo guliu, tyliai girdžiu tokiu mielu graužiu balsiuku…. Aš tave labai myliu, negaliu gyventi, neįsivaizduoju ateities be tavęs… O aš savam stiliui – jo, tu irgi neblogas toks tai dabar kai pasakau, kad myliu gaunu atsakymą pirmiau, kad ir aš nebloga visai miailė
