Mano asmenine nuomone, didelė dalis moterų literatūros yra tokia “baltų pirštinaičių literatūra”, t. y., jos problematika neišdirbta (ar visai nėra problematikos… O gal nematau?), trūksta bendražmogiškos gelmės, joje dažnai užsižaidžiama ties savimi, per daug jaučiamas “aš” – ne kaip literatūrinis objektas, bet kaip autoriaus egocentriškumo apraiška. Kad literatūra būtų gera, manau, ji turi būti nei vyriška, nei moteriška, nei patriotiška, apskritai būti kuo toliau nuo apibrėžimų, o moterų literatūra, deja, dažnai yra tiesiog “moteriška”. Apie tulpes, servetėles siuvinėtas ant stalo, neišsipildžiusią meilę – ir pati stilistika tokia švelni, uti tiuti tokia (panašiai, beje, ir tapyboje)… Ir man asmeniškai atrodo, labai blogai, kai skaitant būtent tas moteriškumas krenta į akis. Juk skaitant kokį Joyce ar Camus, kad ir tą patį Mačernį ar Sruogą, nesakom, kad tai “vyriška” literatūra… ji tiesiog bendražmogiška, be jokių tiltų, o moterims, deja, neretai to universalumo trūksta. Žinoma, yra ir išimčių, ir kuo toliau, tuo daugiau tų išimčių, nes, ko gero, moterys jau lipa lauk iš to moteriškumo komplekso ir nieko nenori įrodyti, nenori savęs parodyti, tiesiog rašo.
