Sveikinu (nors gal geriau nesveikinu), priklausom tam pačiam klubui….
Taip viskas nenormalu. Mane ypač erzina mano priklausomybės – esu bandžiusi absoliučiai visokius svaigalus, kokių tik yra. Tačiau apsiriboju tik alkoholiu ir kartais žole ar hašišu ir cigaretėm, nes nuo miltelių visokių man paranoja kerta visą kūną. Pasisemt motyvacijos sugebu tik iš mokslų – bet ir tai – grįžtu ~6 vakaro namo ir ji stačiai išgaruoja. Tas kambarys mano tuščias (ne daiktų prasme), kaimynai nekokie (persikraustyt galimybės nėra). Net tą teliką sušiktą įsijungus nemalonus jausmas širdy – nes ta užsienietiška TV tokia svetima. Nors net ir Lietuvoj teliko nežiūrėdavau. Knygoms nebegaliu susikaupti. FIlmams taip pat. Tiesiog joks skaitalas ar linksmybė nebesugeba mane atitraukt nuo minčių. O ir tos ‘linksmybės’ nebedomina, kurios domindavo anksčiau. Į klubus nevaikštau, nes negaliu pakęst tos desperacijos ir netikros aplinkos. Vienkartiniu seksu taip pat neužsiimu – kažkaip ne man. Nors žmogiškas artumas yra be galo malonu ir būtent tai, ko trokštu – bet kas iš to, jei manim pasinaudos eilinį kart. Normalūs žmonės mane liūdina, nes jie man primena, kokia aš nenormali ir vieniša.
Gal kas nors puodelį pozityvo? :/
