gyvenimas Iš Naujo
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Laba diena, mergaitės, merginos, moterys ir vyrai….. Ir bet kas, kas bebūtumėte.
Rašau,nes nėra nuotaikos. Rašau, nes žinau, kad reikia keistis. Dažnai pagalvoju, kad mano gyvenimas nukrypo kitokia vaga nei turėjo, ir aš tai pastebėjau per vėlai, t.y. dabar.
Dabar studijuoju, gyvenu užsienyje. Viena. Tėvai likę Lietuvoje, ir jiems nelabai sakau kaip jaučiuosi, nes juos tai gali išgasdinti, jie nesupras, nes jie – pragmatikai. O aš…. toks jausmas, kad kosmonautė. Gyvenu kažkokiam jausmų pasauly, su amžina baime likti vienai. Viena, vieniša, viena – sukasi šie žodžiai mano mintyse kasnakt kai bandau užmigti (vartausi lovoje 1h kaip minimum. jei sėkminga diena – užmiegu per pusę valandos). Mokausi gerai. Mokslai yra turbūt vienintelė vieta, kuri man įdomi, kur jaučiuosi reikalinga ir suprasta. Tačiau mokslais neužkišiu viso laisvo laiko. Nes paprasčiausiai taip niekas negyvena.
Neturiu draugų. Rimtai. Tik kelis pažįstamus. Turėjau draugę, kuri be galo skaudžiai išdavė. Laikiau ją geriausia drauge, tačiau ji man kaip su peiliu į nugarą dūrė. Jos nebeliko, žinoma. Liko tik tas supurvinto skuduro jausmas viduje. Lyg manimi būtų pasinaudoję.
Pradėjau rūkyti cigaretes (kokie pusantrų metų), ko seniau niekada nedariau. Pradėjau išgėrinėti – tiesiog viena pati. Liūdesiui numalšinti. Žinau, kaip tai šlykštu, netinka moteriai (ir vyrui taip pat!). Bet negaliu atsisakyti. Vis kuriu grandiozinius planus, kaip susitvarkysiu Naują Gyvenimą, kuriame liūdesys ir vienatvė manęs nenugalės. Tačiau ryte atsikėlusi suprantu, kad mano užmojai bemaž nerealūs, ir vakaras baigiasi su svaigalais.
Negaliu net susitaupyti pinigų. Kai užeina siaubingos liūdesio bangos, man reikia išlįsti iš savo keturių sienų skylės. Išleidžiu viską, iki 0. Impulsyvus pirkimas ‘numuša’ stresą (Dieve, skaitau, ir atrodo, kad rašytų 13 metų mergaitė). Graužiu save ne vien dėl blogų įpročių, bet ir pinigų leidimo. Per mėnesį drąsiai galėčiau susitaupyti kelis šimtus (neįvardysiu valiutos, kad nepasidarytė aiški mano gyvenamoji vieta…)
Kartais užsiimu sportu. Kai kuriomis dienomis pavyksta susirinkti savo širdies šipulius ir pastūmėt save link veiksmo. Bet ne visada.
Niekas nenutuokia kaip aš jaučiuosi. Naikinu save ir iš vidaus, ir iš išorės. Esu nelaiminga iki kaulų čiulpų. Esu diena iš dienos sukaustyta nerimo, baimės, vienišumo. Neturiu draugų. Esu priklausoma. Negaliu visą dieną sėdėti namie nieur neišėjusi, nes pradeda atrodyti, kad supūsiu savo kamaroje. Ir ras, kai mano kūnas bus pradėjęs dvokti.
Šlykštu, kad niekas universitete neįtaria, kokia aš iš tiesų šiukšlė. Pagalvoju, kad geriau jau būčiau ‘sėdus’ ant heroino – pasiekčiau dugną 10000x greičiau ir turėčiau progą sudaužytos savęs šipulius susirinkti nuo pat dugno.
-TĘSINYS-
Gėriau antidepresantus. Nepadėjo. Mečiau.
Vaikino nenoriu – neturiu jam laiko (kad ir kaip komiškai nuskambėtų, nes šiaip turiu jo per daug), nenoriu bet kokio (kai kurios merginos draugauja iš vienatvės), ir nenoriu užkraut jam savų problemų – šiais laikais jos niekam neįdomios. Tik jums, panos. Nes jūs (kaip ir aš) mėgstat skaityti istorijas. Tokias kaip mano. Arba žiauresnes. Kur kas nors trolina. Norėčiau, kad šita tema būtų tik ‘trolinimas’, nes tada galėčiau nusijuokti ir paspausti raudoną X naršyklės kampe. Tokių raudonų X mano gyvenime nėra.
Nežinau, dėl ko rašau. Ar yra besijaučiančių taip, kaip aš? O gal kam nors taip buvo? kaip pradėjote Naują Gyvenimą?
Ačiū. Nuoširdžiai ačiū už dėmesį.
Yra tokių, aš panaši. Norėčiau “restart” knopkės gyvenime
Sveikinu (nors gal geriau nesveikinu), priklausom tam pačiam klubui….
Taip viskas nenormalu. Mane ypač erzina mano priklausomybės – esu bandžiusi absoliučiai visokius svaigalus, kokių tik yra. Tačiau apsiriboju tik alkoholiu ir kartais žole ar hašišu ir cigaretėm, nes nuo miltelių visokių man paranoja kerta visą kūną. Pasisemt motyvacijos sugebu tik iš mokslų – bet ir tai – grįžtu ~6 vakaro namo ir ji stačiai išgaruoja. Tas kambarys mano tuščias (ne daiktų prasme), kaimynai nekokie (persikraustyt galimybės nėra). Net tą teliką sušiktą įsijungus nemalonus jausmas širdy – nes ta užsienietiška TV tokia svetima. Nors net ir Lietuvoj teliko nežiūrėdavau. Knygoms nebegaliu susikaupti. FIlmams taip pat. Tiesiog joks skaitalas ar linksmybė nebesugeba mane atitraukt nuo minčių. O ir tos ‘linksmybės’ nebedomina, kurios domindavo anksčiau. Į klubus nevaikštau, nes negaliu pakęst tos desperacijos ir netikros aplinkos. Vienkartiniu seksu taip pat neužsiimu – kažkaip ne man. Nors žmogiškas artumas yra be galo malonu ir būtent tai, ko trokštu – bet kas iš to, jei manim pasinaudos eilinį kart. Normalūs žmonės mane liūdina, nes jie man primena, kokia aš nenormali ir vieniša.
Gal kas nors puodelį pozityvo? :/
Aš irgi du metus jau kankinuosi užsienyje, irgi mokausi. Pradžioje nervino viskas, nes kaip ir autorė draugų trūkumas tiesiog gadino gyvenimą. Gerų draugų neturiu iki šiol – su daugeliu pažįstamų nesutampa interesai, pomėgiai, amžius.. Iki išvažiavimo čia buvau be galo sociali, o dabar gyvenu šalyje kurioje vietiniai užsieniečių nepripažįsta, kiti kitataučiai daug vyresni ir – nesu rasistė- babajai. Dar nebaigus pirmo semestro galvojau “o Dieve, vežkit mane iš čia!!!”, bet esu tokia, kad jei kažką pradėjau tai būtinai pabaigsiu. Ir baiginėju, liko keli mėnesiai ir labai daug darbo, kurio neprisiverčiu pradėti, nes šita šalis vis dar mane knisa ir turbūt knis visada. Du metus nesijaučiau laiminga, bet neleidau sau pasiduoti – sukandau dantis, nes baigusi mokslus grįšiu į Lietuvą. “Išgyventi” padėjo grįžimas į Lietuvą kas 4-5 mėnesius; susitikdavau su draugais ir suprasdavau – tai mano tikri draugai, nes ryšys su jais nė kiek nepablogėjo, vis dar esu laukiama ir pasiilgta jų tarpe. Tai padėda ištverti tas dienas kai sėdžiu užsidariusi namie.. Aišku, diena iš dienos nesėdžiu ir nedepresuoju, tiesiog susikuriu sau “burbulą” kuriame visai gera gyventi, plius aplink gamta graži, daug žmonių būtų ir yra laimingi būdami mano vietoje, bet esmė kad aš pratusi prie visiškai kitokio gyvenimo ir man to trūksta Taip kad autore, gi nieko nėra amžino, juk turi būti kažkas ko laukiate – gal kaip ir aš svajojat apie tai kaip grįšit namo? Ilgai save tarkavau, kad čia aš nenormali, aš ne tokia jau sociali, ne taip man ir norisi čia įsitvirtinti, jei jau nesugebu rasti bendros kalbos su kitais žmonėm ir jaustis laiminga. Bet vieną dieną sau pripažinau – viskas gerai ir su manim, ir su tais kitais žmonėm, mes tiesiog neturim bendrų interesų ir nėra prasmės versti save bendrauti su žmonėm su kuriais nemiela, net jei tai reiškia nebendrauti su niekuo.
Nežinau išties ką dar patarti, tiesiog jūs nesat tokia viena, bet verkiant turit rasti kažką, kas jums teikia džiaugsmą – kad ir tą vaikiną “dėl vienatvės”.
Esi labai protinga ir labai stipri mergina. Neišskysk. Neatradai dar sau verto žmogaus. Atsiras ir baigsis visos tos nesamonės, nenorėsi nei prisiminti. Elkis taip, kaip tau šiuo metu atrodo geriausia. O gal vertėtų kažką pradėti iš naujo.
Visų pirma – labai ačiū, toms, kurios perskaitė ar/ir atrašė.
@moimoi linkiu, ramaus gyvenimo tik, kad matote – nelaukiu aš grįžimo į Lietuvą. Aš ten ir negrįšiu – draugai emigravo, tėvai išsiskyrę (sukūrę atskirus, savus gyvenimus. Žinoma mane myli, bet viskas ne taip) , ko dar gailėjausi išvažiavusi, nustojau gailėtis po maždaug vienerių metų. Šitoje šalyje aš susikursiu ateitį su geru atlyginimu ir mėgstamu darbu (kas būtų praktiškai neįmanoma Lietuvoje – mano dalykas ‘neeinamas’, tėvai taip pat ‘neįtrins’ – jie priklauso ‘working class’ ir kontaktų neturi). Lietuvoje mane gąsdina ta tuštuma, išvažiavę žmonės. Tik tiek, kad blemba kaip sunku. Mano mieste nelabai yra kur eiti. Yra kur nuvažiuoti, pvz, prie jūros. Bet vienai nu vis kažkaip ne taip :/ Plius, dar tie lietuviai, ir, kaip minėjot, babajai Laukiu, kol išsikrautysiu iš šitos vietos, bet liko dar nemažai – virš metų. Pagalvoju apie vasaros atostogas ir pakerta kojas, nekenčiu laisvų dienų. Negaliu dirbti (neminėsiu dėl ko, atpažins dar kas nors) bet mielai dirbčiau. Grįšiu ir į Lietuvą – nu bet žmogui, tokiam kaip man, visur negerai. Na nes persekioja tos asmeninės problemos, nelaimingumas.
@smiltux ačiū už gražius žodžius. bet aš nesu stipri esu priklausoma nuo svaigalų :/ Nelabai norėtųsi laukt kažkokio išgelbėtojo, na, nes per daug nerealu. Tiesiog esu viena. Plika. Kaip pirštas. Tikrai, neperdedu. :/ Echh
Ačiū pasireiškusioms dar kart, man tai reiškia daug.
Aš turiu draugą, gyvenam kartu, Lietuvos visiškai nepasiilgstu (užsieny tupim irgi).
Tiesiog viskas atrodo taip nuobodu ir taip neįdomu… O ir daryt nieko nesinori. 5 dienas per savaitę laukiu savaitgalio, o paskui jį lygiai taip pat nuobodžiai stumiu, nieko neveikdama ir tik laukdama vakaro, kol galėsiu parūkyt ganjos ir eit miegot. P*zda, koks fainas gyvenimas…
Narė moimoi sakė, kad turi kažko, ko laukia. Fainai, norėčiau ir aš turėt kažką, kas man patinka, ko laukčiau ar bent tai, kas baisiai neužknisa – deja…
eina sau, Tu panašesnė į mane nei įsivaizdavau. mano situacija panaši, tik kiek kitokia – aš ganjos pripučiu iš pat ryto. Atsikeliu ryte 2h anksčiau, kad galėčiau pavegetuoti nieko neveikiant kaip bulvė. Susisuku kasiaką, dar ‘po triusikais’ atsigulu ant grindų, vartau kokį žurnalą ir rūkau :///// vakare – tas pats. Rūkau, geriu. Dienom mokausi, rezultatai ir lankomumas itin geri, esu motyvuota ir lalalalallalalalalalalalallalalallalalallalal. Tipo, šaunuolė.
Ganjos rūkymas vakare vos ne privalomas, nes tik ‘dužusi’ galiu užmigti, nes tada mintys išsijungia. Bet velniškai brangu, ir galų gale, nevertinga. Ir tai veda vis į tą patį rūkančių pažįstamų ratą.
irgi taip pat viskas neįdomu, nuobodu, nieko nenoriu daryt, ir tuo pačiu noriu ištrūkti. Plius, nuolatinė druska ant žaizdos – tai mane išdavusi draugė. Vis matau, kaipmetasi visokias nuotraukas su kitomis merginomis, typo laiminga dabar, eis šiandien tūsintis, mat valentynkė………………………………………………. nešvenčiu aš net jos, bet kažko per širdį muša ir gana. Žliumbt noriu ir tiek.
Blemba mergos, koks pesimizmas is jusu sklinda, paskaiciau ir is laimingos veido israiskos, tik pedsakas paliko… siek tiek suprantu jus, manau ne vienam tokie etapai buvo, bet kazkaip giliai viduj zinai ir lauki geresniu laiku, taip kad palinkesiu aptimizmo ir sviesesniu minciu. Juk nuo minciu viskas ir prasideda…
Nenurašyk savęs, dar tikrai ne priklausomybė, nebijok pasakyti sau ir kitiems , kad nori kažką keisti, gyvenamą vietą, mokslus. ir t.t. .Galbūt kėlei sau per didelius reikalavimus. Gal būt tikrai Lietuvoj tau vieta.
Žinai, autore, o tu man patinki. Matosi, jog esi įdomi asmenybė, tiesiog turi susiimti
Kiek suprantu tai čia kokioj Anglijoj studijuoji , na bet kodėl pasirinkai studijas būtent užsienyje ? gal tu tiesiog nusivylusi ,viskas ne taip kaip tikėjaisi ?
Mes tai nelabai galim dieną ganją rūkyt, nes kaimynai čia tokie… Specifiniai, galima taip sakyt. Tai tik šiaip parūkyt į kiemą išeinam, o vakare jau žalumynus pešam.
Atsikeliu irgi 2 valandom anksčiau, tik mokausi šiek tiek, tipo kuriuosi ateitį, kuria jau pati nebetikiu. Paskui į darbą, grįžtu po 9-12 valandų, kai jau būna vakaras, ir taip kasdien, tik dabar savaitgalis, tai dar nuobodžiau, nors ir tas darbas nepatinka visiškai, užknisa, tik gyvent iš kažko reik. Po savaitgalio nuėjus į darbą šefas klausia, ką veikiau, tipo “šopinaisi? kube siautėjai? gaminai *kažką panašaus kaip fazanas vyno padaže*?” ir pan., į viską atsakau “NE”, tai palaiko keistuole, kad neveikiu “nieko normalaus”.
Vakar draugui pasakiau, kaip maždaug jaučiuosi, kad viskas nuobodu, bet ir nieko nenoriu, sako, kad gal einam šiandien kažkur. Bet irgi nenoriu, reiktų susitvarkyt, pasidažyt, apsirengt kažką normalaus – meeeeh… O ir jis nenori eit niekur, matau juk. Norėčiau prisigert, bet tada reiktų eit į parduotuvę, paskui valgyt gamint. Nenoriu…
Vo, ir aš išsikalbėjau čia.
Va, idealus komiksas.
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
atitikome kirvis kotą
ir tik vieno, atrodo, neišeina suprast – kaip aš į šitą bedugnę nugarmėjau ir kaip iš jos išlipt. man tas pats. Tingiu kažką padoraus ieškoti apsirengti, bet tenka – mano geras, protingos ir ‘šaunios’ merginos ( ) įvaizdis liko vienintelis dalykas,ką turiu.
man net filmui neišeina susikaupt. net serialui. ir tas rūkymas, ir gėrimas užkniso. viskas užkniso. kaip išlipt (( nes gąsdina mane. labai. bijau, kad nesibaigtų blogai
@smiltux manau, kad priklausomybė. Galvoju apie tai, ką veiksiu vakare vos tik išėjus į savo mokymosi įstaigą.
@rinna dėkoju, tikrai susiimti reikia. ir net ne susiiimti, o keist viską 180 laipsnių kampu. Tik kaip?
@aistee568 na, važiavau į angliją dirbti. Tada sumąsčiau mokytis, mokslai prilipo. noriu būt mokytoja – mėgstu padėti žmonėms. bėda ta, kad negaliu padėt net sau. Lietuvoj ir UK šis darbas yra visiškai kitaip žiūrimas, manau, pačios suprantate …
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
