Laba diena, mergaitės, merginos, moterys ir vyrai….. Ir bet kas, kas bebūtumėte.

Rašau,nes nėra nuotaikos. Rašau, nes žinau, kad reikia keistis. Dažnai pagalvoju, kad mano gyvenimas nukrypo kitokia vaga nei turėjo, ir aš tai pastebėjau per vėlai, t.y. dabar.

Dabar studijuoju, gyvenu užsienyje. Viena. Tėvai likę Lietuvoje, ir jiems nelabai sakau kaip jaučiuosi, nes juos tai gali išgasdinti, jie nesupras, nes jie – pragmatikai. O aš…. toks jausmas, kad kosmonautė. Gyvenu kažkokiam jausmų pasauly, su amžina baime likti vienai. Viena, vieniša, viena – sukasi šie žodžiai mano mintyse kasnakt kai bandau užmigti (vartausi lovoje 1h kaip minimum. jei sėkminga diena – užmiegu per pusę valandos). Mokausi gerai. Mokslai yra turbūt vienintelė vieta, kuri man įdomi, kur jaučiuosi reikalinga ir suprasta. Tačiau mokslais neužkišiu viso laisvo laiko. Nes paprasčiausiai taip niekas negyvena.

Neturiu draugų. Rimtai. Tik kelis pažįstamus. Turėjau draugę, kuri be galo skaudžiai išdavė. Laikiau ją geriausia drauge, tačiau ji man kaip su peiliu į nugarą dūrė. Jos nebeliko, žinoma. Liko tik tas supurvinto skuduro jausmas viduje. Lyg manimi būtų pasinaudoję.

Pradėjau rūkyti cigaretes (kokie pusantrų metų), ko seniau niekada nedariau. Pradėjau išgėrinėti – tiesiog viena pati. Liūdesiui numalšinti. Žinau, kaip tai šlykštu, netinka moteriai (ir vyrui taip pat!). Bet negaliu atsisakyti. Vis kuriu grandiozinius planus, kaip susitvarkysiu Naują Gyvenimą, kuriame liūdesys ir vienatvė manęs nenugalės. Tačiau ryte atsikėlusi suprantu, kad mano užmojai bemaž nerealūs, ir vakaras baigiasi su svaigalais.

Negaliu net susitaupyti pinigų. Kai užeina siaubingos liūdesio bangos, man reikia išlįsti iš savo keturių sienų skylės. Išleidžiu viską, iki 0. Impulsyvus pirkimas ‘numuša’ stresą (Dieve, skaitau, ir atrodo, kad rašytų 13 metų mergaitė). Graužiu save ne vien dėl blogų įpročių, bet ir pinigų leidimo. Per mėnesį drąsiai galėčiau susitaupyti kelis šimtus (neįvardysiu valiutos, kad nepasidarytė aiški mano gyvenamoji vieta…)

Kartais užsiimu sportu. Kai kuriomis dienomis pavyksta susirinkti savo širdies šipulius ir pastūmėt save link veiksmo. Bet ne visada.

Niekas nenutuokia kaip aš jaučiuosi. Naikinu save ir iš vidaus, ir iš išorės. Esu nelaiminga iki kaulų čiulpų. Esu diena iš dienos sukaustyta nerimo, baimės, vienišumo. Neturiu draugų. Esu priklausoma. Negaliu visą dieną sėdėti namie nieur neišėjusi, nes pradeda atrodyti, kad supūsiu savo kamaroje. Ir ras, kai mano kūnas bus pradėjęs dvokti.

Šlykštu, kad niekas universitete neįtaria, kokia aš iš tiesų šiukšlė. Pagalvoju, kad geriau jau būčiau ‘sėdus’ ant heroino – pasiekčiau dugną 10000x greičiau ir turėčiau progą sudaužytos savęs šipulius susirinkti nuo pat dugno.

-TĘSINYS-

Gėriau antidepresantus. Nepadėjo. Mečiau.

Vaikino nenoriu – neturiu jam laiko (kad ir kaip komiškai nuskambėtų, nes šiaip turiu jo per daug), nenoriu bet kokio (kai kurios merginos draugauja iš vienatvės), ir nenoriu užkraut jam savų problemų – šiais laikais jos niekam neįdomios. Tik jums, panos. Nes jūs (kaip ir aš) mėgstat skaityti istorijas. Tokias kaip mano. Arba žiauresnes. Kur kas nors trolina. Norėčiau, kad šita tema būtų tik ‘trolinimas’, nes tada galėčiau nusijuokti ir paspausti raudoną X naršyklės kampe. Tokių raudonų X mano gyvenime nėra.

Nežinau, dėl ko rašau. Ar yra besijaučiančių taip, kaip aš? O gal kam nors taip buvo? kaip pradėjote Naują Gyvenimą?

Ačiū. Nuoširdžiai ačiū už dėmesį.