Aš irgi du metus jau kankinuosi užsienyje, irgi mokausi. Pradžioje nervino viskas, nes kaip ir autorė draugų trūkumas tiesiog gadino gyvenimą. Gerų draugų neturiu iki šiol – su daugeliu pažįstamų nesutampa interesai, pomėgiai, amžius.. Iki išvažiavimo čia buvau be galo sociali, o dabar gyvenu šalyje kurioje vietiniai užsieniečių nepripažįsta, kiti kitataučiai daug vyresni ir – nesu rasistė- babajai. Dar nebaigus pirmo semestro galvojau “o Dieve, vežkit mane iš čia!!!”, bet esu tokia, kad jei kažką pradėjau tai būtinai pabaigsiu. Ir baiginėju, liko keli mėnesiai ir labai daug darbo, kurio neprisiverčiu pradėti, nes šita šalis vis dar mane knisa ir turbūt knis visada. Du metus nesijaučiau laiminga, bet neleidau sau pasiduoti – sukandau dantis, nes baigusi mokslus grįšiu į Lietuvą. “Išgyventi” padėjo grįžimas į Lietuvą kas 4-5 mėnesius; susitikdavau su draugais ir suprasdavau – tai mano tikri draugai, nes ryšys su jais nė kiek nepablogėjo, vis dar esu laukiama ir pasiilgta jų tarpe. Tai padėda ištverti tas dienas kai sėdžiu užsidariusi namie.. Aišku, diena iš dienos nesėdžiu ir nedepresuoju, tiesiog susikuriu sau “burbulą” kuriame visai gera gyventi, plius aplink gamta graži, daug žmonių būtų ir yra laimingi būdami mano vietoje, bet esmė kad aš pratusi prie visiškai kitokio gyvenimo ir man to trūksta Taip kad autore, gi nieko nėra amžino, juk turi būti kažkas ko laukiate – gal kaip ir aš svajojat apie tai kaip grįšit namo? Ilgai save tarkavau, kad čia aš nenormali, aš ne tokia jau sociali, ne taip man ir norisi čia įsitvirtinti, jei jau nesugebu rasti bendros kalbos su kitais žmonėm ir jaustis laiminga. Bet vieną dieną sau pripažinau – viskas gerai ir su manim, ir su tais kitais žmonėm, mes tiesiog neturim bendrų interesų ir nėra prasmės versti save bendrauti su žmonėm su kuriais nemiela, net jei tai reiškia nebendrauti su niekuo.
Nežinau išties ką dar patarti, tiesiog jūs nesat tokia viena, bet verkiant turit rasti kažką, kas jums teikia džiaugsmą – kad ir tą vaikiną “dėl vienatvės”.
