Visų pirma – labai ačiū, toms, kurios perskaitė ar/ir atrašė.
@moimoi linkiu, ramaus gyvenimo tik, kad matote – nelaukiu aš grįžimo į Lietuvą. Aš ten ir negrįšiu – draugai emigravo, tėvai išsiskyrę (sukūrę atskirus, savus gyvenimus. Žinoma mane myli, bet viskas ne taip) , ko dar gailėjausi išvažiavusi, nustojau gailėtis po maždaug vienerių metų. Šitoje šalyje aš susikursiu ateitį su geru atlyginimu ir mėgstamu darbu (kas būtų praktiškai neįmanoma Lietuvoje – mano dalykas ‘neeinamas’, tėvai taip pat ‘neįtrins’ – jie priklauso ‘working class’ ir kontaktų neturi). Lietuvoje mane gąsdina ta tuštuma, išvažiavę žmonės. Tik tiek, kad blemba kaip sunku. Mano mieste nelabai yra kur eiti. Yra kur nuvažiuoti, pvz, prie jūros. Bet vienai nu vis kažkaip ne taip :/ Plius, dar tie lietuviai, ir, kaip minėjot, babajai Laukiu, kol išsikrautysiu iš šitos vietos, bet liko dar nemažai – virš metų. Pagalvoju apie vasaros atostogas ir pakerta kojas, nekenčiu laisvų dienų. Negaliu dirbti (neminėsiu dėl ko, atpažins dar kas nors) bet mielai dirbčiau. Grįšiu ir į Lietuvą – nu bet žmogui, tokiam kaip man, visur negerai. Na nes persekioja tos asmeninės problemos, nelaimingumas.
@smiltux ačiū už gražius žodžius. bet aš nesu stipri esu priklausoma nuo svaigalų :/ Nelabai norėtųsi laukt kažkokio išgelbėtojo, na, nes per daug nerealu. Tiesiog esu viena. Plika. Kaip pirštas. Tikrai, neperdedu. :/ Echh
Ačiū pasireiškusioms dar kart, man tai reiškia daug.
