visu pirma jis anksciau norejo vaiko nuo manes, kai net darbo neturejo, yra man pasipirses…Buvo draugystei visokiu nesamoniu buvom issiskyre, susitaikem siaip netaip ir iskarto suzinojau kad laikiuosi…Aisku po tu nesamoniu santykiai pasikeite tai jam nebera to didelio noro vaika tureti, kas benutiktu…Bet sako, bent buta turetume tikrai sakyciau gimdyk….O dabar, jam visko reikia, visko nori, dar vaikas, buto nera, jam baisu net pagalvoti apie vaika…..Sako darykis isvalyma, ateiti noreciau vaiko, bet ne dabar, jis nesako tiesiai sviesiai darykis, bet matau jis ziauriai bijo…..O jei nutarciau gimdyti, jis pabegtu, ne nebutu kur gyventi, tevai sake, jei prisidirbsim patys turesim auginti….ir siaip mama nera didele vaiku myletoja, jei ne visi vaikai patinka, ypac tokie verksniai .t.t Ir siaip is ko isgyventi reiketu su vaiku vienai???
