Juk jūs dar labai jauna! Visas gyvenimas prieš akis. Man 25, turiu draugą, bet šeimai tikrai jaučiuosi nesubrendusi. Mano visos draugės, vienos viemetės, kitos vyresnės, nei viena nėra sukūrusi šeimos ar net susižadėjusi, o yra puikios, sėkmingos merginos. Užsienyje nieks nekreipia dėmesio į jaunus žmones (20-30), kurie yra vieniši, ten žmonės persiritę per 30 – metį pradeda mąstyti apie šeimą. Lietuvoje mes labai įspausti į rėmus ir stereotipus, tetoms ir seneliams sunku suprasti, kad mes jau gyvename kitaip, kad visų pirma gyvenam sau, jie kito laikmečio žmonės… aš irgi nuolatos per giminių balius girdžiu “kada?”….

Vienišomis lieka tos, kurios nesąmoningai to siekia. Jeigu jūs būsite atvira pasauliui ir tiesiog turėsite meilės savo viduje, tada pasirodys ir jis.

Reikia mažiau mąstyti apie tai, “ką apie mane šneka,ką apie mane galvoja”. Koks skirtumas,kas ką šneka. Galvojate,kad jie už jus laimingesni? Nė velnio. Nėra amžiaus limito,kada “reikėtų” susirasti savo antrą pusę,nes tas tikrasis žmogus Jūsų gyvenime atsiras tada,kai bus laikas. Jei dabar ne laikas,reiškias imkitės kažokios veiklos,gal būtent šis metas yra Jūsų,pvz,karjeros metas? Darykite kažką,tobulinkite save,investuokite į save ir geresnę savo ateitį. Suprantu,kad nėra lengva būti vienai,bet visą gyvenimą tai tikrai nesitęs. O tie “gailesčio žvilgsniai” būtent ir kyla dėl to,kad rodote aplinkiniams,kokia esate nelaiminga ir silpna, būdama viena. Galva aukštyn ir imkitės kažko,kad žmonės ne gailėtųsi,o sakytų: Va,šita moteris laikui bėgant DAUG turės.. (nesvarbu – pinigų,šlovės,vaikų ar meilės). Sėkmės ir kantrybės.