Turiu vaikiną, kuris yra man be galo brangus ir myliu jį. Tiesiog abu esame labai principingi ir elgiamės vaikiškai. Anksčiau patiko vaikiškumas ir laisvesni santykiai, bet dabar jie smaugia kaklą ir net jaučiu, kad man vystosi depresija…

Per kovo 8-ąją jis mane labai gražiai pasveikino su Moters diena. Sekančią dieną aš pasiūliau jam susitikti, sakė, tikriausiai negalės, bet labai nori ir parašys dar kaip kas. Sekančią dieną nesulaukiau jokios žinutės, o žinau, kad užsiėmęs tikrai nebuvo. Nuo to laiko visai nebendraujam. Be priežasties. Tiesiog nei aš, nei jis principingai nerašom vienas kitam, nors nesame net susipykę.

Šiandien mokykloje prasilenkėme, jis sustabdė mane, paklausė kaip sekasi ir paprašė paskolinti centų, kad galėtų atsišviesti lapą. Noro su juo kalbėtis nebuvo, jaučiau pyktį ant jo. Nors jį pamačius linko keliai ir net drebėjau, visad širdutė plaka greičiau jį pamačius. Greitai sukrapščiau jam tuos centus ir pabėgau. Einant iš mokyklos vėl prasilenkėme, jis apsimetė, kad net nemato manęs…

Anksčiau toks elgesys neužkliūdavo, o ir bendraudavome normaliau… Jausmai jam labai stiprūs, bet kaip derėtų elgtis – nenumanau. Rašiau jam, siūliau susitikti, tačiau jis nenorėjo. Pats nerašo, o mokykloje džiaugiasi pamatęs. Jaučiu, kad tokie santykiai toli nenuves, bet jaučiu, kad negaliu be jo artumo ir šilumos. Ir dabar verkiu, kad tokia situacija ir nieko negaliu padaryti.

Kaip jums atrodo ši situacija iš šono? Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje?