Akimirkos dėl kurių gyventi verta
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos kai buvau išvykoje su savo vaikinu, buvo tas momentas, kai tiesiog gulėjom ant žolės šiltai apsikabinę naktį ir žiūrėjom į mėnulį ir žvaigždes, viskas atrodo taip paprasta, bet akimirka buvo tokia nereali, kad pagalvojau, jog tai viena iš tų akimirkų gyvenime dėl kurių gyventi verta, kai jauti visišką pilnatvę,laimę, ramybę… Pasidalinkit savo idealiomis gyvenimo akimirkomis,įkelkit žodžius ar galbūt paveiksliuką, kuris tai iliustruoja, manau, bus labai gražu paskaityti
Pabėgau iš namų(buvau pas močiutę nuosavam name kaime) pro langą išlipau.. kad su simpatija savo susitikčiau, ir kai susitikom pavaikščiojom naktį po tą kaimelį, paskui atsigulėm ant žolės ir apsikabinę žiūrėjom į žvaigždes, taip gera buvo.. paskui įšokom į ežerą nuo lieptelio pusnuogiai, atsigule ant vandens žiūrėjom į pilnatį tokią didžiulią.. vėliau išlipom iš vandens ir buvo labai šalta, prisiglaudėm viens prie kito ir pasibučiavom… tobuliausia diena mano gyvenime, mes buvom gal 3d pažįstami… paskui dar 2 naktis bėgau iš namų ir su juo buvau pas jį šieninėj gulėjom ir tiesiog… ehhh, tik 14metų man tada buvo ,mus 50km skiria, tai retai susitinkam, ir kai susitinkam taip idealu būna visada, su juo ir nutiko visos tos akimirkos.. na dar kai naktį jūroj su draugais su rūbais maudėmes ir pradėjo fejeverkai šaudyt , su britva važiavau(na tiksliau vežė mane labai greitai, ir saulėlydis buvo, nieko aplinkui tiik oranžinis dangus, aš su geriausios draugės tevo draugu ir ji su tėvu važiojam.. kai važiavau centre( klaipėdoj gyvenu ) kokią 3h ryto su dviračiu vidurį kelio be rankų, dainavom su draugais senas dainas ir tookia laisvėė na man dar tik 15, tai tikiu kad dar bus ir bus tų akimirkų
Del tu penktadieniu kur pildydavosi svajones. Dar kazkas rase apie atestata. Buvo nuostabi akimirka-visa sale skandavo mano varda o direktore spausdama ranka sako: – gera palaikymo komanda turi
Del kiekvieno jausmo kai tavo nugara bega malonus siurpuliukai. Dar pries kokiu 20min galvojau: man vieno gyvenimo neuzteks
Kai žvelgiu į savo geriausią draugą ir suprantu, kad man gaila viso laiko, kurį leidžiu ne su juo. Kai po ilgos nakties mes dviese likome ant karjero kalno ir prisėdau šalia jo, paemiau jį už rankos ir tiesiog sėdėjom. Su juo viskas stebuklinga, visi žodžiai, visi įvykiai, niekas negali taip įkvėpti kaip jis. Su juo tiesiog gaminti sumuštinius arba daryti kažką nereikšmingo taip gera. Man tiesiog gera ištarti jo vardą, nes jaučiu palengvėjimą. Kartais atrodo, kad radau savo stebuklą ir visiškai limpančią savo antrąją dalį, bet tuomet grįžtu į kasdienybę, nusileidžiu ant žemės ir toliau seku paskui viską, kas man yra tiesiog įprasta. Visada mąstant apie jį jaučiu neapsakomą jausmą, tarsi savo viduje brandinčiau kažką labai didelio. Jis ir yra mano akimirka, dėl kurios gyventi verta. Atrodo, kad net kalatoja širdis tai rašant
O vieną naktį viena mergina mano veidą ištepė akrilo dažais ir aš išsigandau, pamaniau, kad man tie dažai prilips prie antakių, veido ir aš niekaip nenusiimsiu. Ir jis pasivedė mane į šalį, atsisėdome ant žemės. Jis viską lėtai nuiminėjo man nuo veido, taip rūptestingai ir atsargiai. Ir kažkaip tą akimirką žiūrėjau į jį, į jo veidą, akis ir supratau, kad man kažkodėl be galo, taip tyliai ir skausmingai liūdna. Ir kas tas liūdesys toks gražus ir be galo malonus. Tai buvo tik dar viena graži akimirka, kurią galėčiau patirti iš naujo ir iš naujo. Net liūdesys gali būti gražus.
liudna, nes jis nejaucia to pacio?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
