Anoniminės išdavikės
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
…skamba baisiai, bet toks gyvenimas…
Ir kartais jis nuveda ten, kur nesitiki…kartais pasikreipia taip, kad nebežinai – stovi kelio pradžioj ar pabaigoj…
Ir net tokioms blogoms, kaip mes, kartais reikia patarimo. Pakalbėkim apie tai, pasidalinkim savo istorijomis, mintimis, kas privertė Jus suklysti…
Kadangi turime tokią funkciją, kaip “Rašyti anonimiškai”, manau pasinaudosime ja ir drąsiai galėsime pakalbėti apie tai, o kad nesimaišytumėm, susigalvokim slaptyvardžius ir pradėdamos rašyti žinutę, pasirašykime .
Taigi pradėsiu nuo savo istorijos…
Iškart atsiprašysiu, jei mintys šokinės, bet esu velniškai pasimetusi…Su vaikinu kartu esame beveik 8 metus. Taip, vaikinas vis dar, gal jau turėjo būti vyras…:/ Visą gyvenimą mylėjau jį visa savo esybe…Jis man buvo pirmas…Ir norėjau, kad būtų paskutinis…Dar nepervėlu, bet nežinau ar benoriu to…Jis geras žmogus, turi širdį, yra atsakingas…bet…nesupranta ko moteriai reikia…Romantika, dėmesys, pagarba…Vos nepamiršau ką tai reiškia…:/ Ir taip senai prašau jo viso to, bet…O atleidau taip daug…Jis buvo suklydęs ir prieš mane pakėlęs ranką, bet aš atleidau…Kiek kartų mane įžeidė ir vėl gi – atleidau…Gimtadieniai, Kalėdos, Valentino dienos, Draugystės metinės…ėjo viena po kitos, bet iš jo nesulaukiau nei atvirutės, o ką kalbėti apie dovanėlę ar staigmeną kokią. Jis niekaip nesupranta ko man reikia, ko reiktų kiekvienai moteriai. Tai beviltiška…Kartais jis būna geras, ne romantiškas, o šaip draugiškas. Komplimentus moka sakyti. Bet man to neužtenka…Gal aš per daug reikalauju, bet noriu, kad mane gerbtų, mylėtų, rūpintusi, nors kartais gėlių padovanotų…Visos to norim…Sunku su juo sutarti, jį viskas pykdo, dažnai visai nepelnytai mane apšaukia, o aš nesu tokia bloga, ne..aš gera, dabar juk žinau tai…O anksčiau bėdos savyje ieškojau…Bet esu jam atsidavusi, dėmesinga, rūpestinga, aš duodu jam daugiau, nei jis man…Pavargau pyktis, pavargau laukti kol jis pasikeis…Ir apskritai ar tai įmanoma?
Atsirado kitas…Jis pasiūlė man tai, ko senai laukiau…Žvakės, romantika, muzika…Nemaniau, kad taip pasielgsiu, bet nuėjau smalsumo vedama…Nors ir pažįstami mes, bet buvo šiek tiek nedrąsu…Jaučiausi, kaip maža mergaitė per pirmąjį pasimatymą…Praleidome labai gerai laiką, pamiršau bėdas…Ne…Mes nesimylėjom, nesibučiavom…Tik sėdėjom ir kalbėjom…O po susitikimo dar apsikeitėm keliom romantiškom žinutėm…Toks keistas jausmas širdy, virpuliukai einantys kūnu…Maniau niekada to nebepatirsiu…Buvau laiminga ir pakylėta, nors vieną dieną…Jis mane gerbė, buvo dėmesingas ir kalbėjo gražiai…Jis žino ko moteriai reikia…
Bet man sunku šiandien…Žinau, kad tarp mūsų nieko nebus, gal ir nenoriu nieko daugiau (kalbu apie draugystę), bet ta romantika, tas virpulys mane traukia…Ir noriu dar vieno, dviejų…tokių vakarų…Šlykštu suvokti, kad aš galvoju apie kitą, bet dūstu be meilės…
Ką toliau daryti? Mėgautis nauja draugyste negalvojant apie nieką ir imti iš kito tai, ko mano žmogus man neduoda? Laukti toliau, kol mano vaikinas pasikeis? Ką daryti? Jaučiuosi bloga, nors dar nesiklydau…Ir mielai pamirščiau tą vakarą, jei jis man duotų tai, ko noriu…Kaip jam dar pasakyti ko man trūksta, ką daryti, kad suprastų jis?
Labiausiai reikia mylėti save. Jei jūs su savo vaikinu nesijaučiat laiminga – ieškokit meilės kitur.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu liaudyje sklandančio posakio tiesa. Vyras, planuodamas su moterim bendrą gyvenimą, tikisi, kad ji niekada nepasikeis, o moteris tikisi, kad vyras TIKRAI pasikeis.
Stebuklų šitoj srity nebūna, mieloji, jei aštuonetą metų jų nesulaukėt iš savo mylimojo, didelė tikimybė, kad nesulauksit ir toliau… Be to (nors gal man tik pasirodė), Jūs dabartinio savo draugo lyg ir gailitės, jaučiatės daranti jam didžiulę auką. Pagalvokit, ar verta?
Nesikankinkit, tokia mano subjektyvi nuomonė.
Psichologai yra istyre, kad moterys, kurios pasirenka vyrus, kurie kelia ranka pries moterys-tiesiog truksta – PASITIKEJIMO SAVIMI. O toks dalykas susiformuoja nuo vaikystes, is jusu seimos. Pasinagrinekit aplinka kurioje iki siol gyvenate. Sukurkit ja sau tokia, kuri skatintu pasitikejima. Pirmoje vietoje lauk pro duris tokius – vyrukus.
Gyvenimas per trumpas kad ji aukoti del tokio zmogaus kuris to nevertas, jus ir pati tai suprantate bet negalite nutraukti saitu, nes kaip sakoma pripratimas kaip antras prigimimas…niekas kitas jums negales patarti ir uz jus nuspresti tik jus pati tai galite padaryti ir pradeti gyvenima su tuo zmogumi kuris to vertas…
tuo labiau jus esate niekuo neisipareigojusi jam,(tam pirmajam) tai ko dvejojate jei jums blogai, zinokite kad zmones nesikeicia o jei keiciasi tai tik trumpam…negi norite visa gyvenima taip gyventi be jokios meiles, svelnumo ir panasiai…pagalvokite ar verta…juk gyvenimas bus toks koki mes ji padarysime…
O mano situacija kiek kitokia. Taip pat esame jau tris metus, taip gal ir nedaug, o gal kaip tik kaip sakoma po treju metu arba skirtis arba tuoktis. Zodziu laikui begant romantika isgaravo, liko buitis, kuria kartais, labai kartais praskaidrina malonus vakarai. Pradejo trukti man demesio, o kelyje pasipainiojo vienas, kuris kazkada rode daug demesio, o as neatsakiau. Na ka jis turi mergina, as turiu vaikina, susirasinejome ilgai ir nuobodziai, vogciomis klube prisiliesdavome, bet tai nebuvo romantikos, tiesiog neipareigojancio nakties nuotykio troskimas. Na ka ir kazkada pasimylejome. Nebuvo nei gera, nei kazkas ispudingo ar pan, bet nesigailiu, nes supratau kaip myliu savo isrinktaji.
Bukite drasios ir keiskite savo gyvenime,nes tik jus esat savo likimo kalves,neplaukite pasroviui,jei jusu netenkina dabartiniai santykiai tai nutraukite juos ir nebesistenkite del zmogaus kuris to visiskai nevertina.Yra tokiu vaikinu-vyru,kuriem atrodo kad jei jau mergina “tavo” vadinasi stengtis nebereikia,taciau jie smarkiai klysta,kad meile gyvuotu visa gyvenima ja kaip ir augaleli reikia nuolat laistyti ir puoseleti,taip ir santykiuose reikia romantikos,silumos,demesingumo ir nesvarbu kiek tau metu 15 ar 60,mylima zmogu reikia stebinti ir daryti viska kad jis butu laimingas
asareja – gal ir supras, o kas ten žino, gal ir vėl pakels ranką, nes čia kaip ir neištikimybė pasireiškia…
Anonimas 2 As vadovaujuosi tokia taisykle. Nebunu nei su vienu su kuriuo man yra blogai. Per visa gyvenima draugysciu rimtu turejau ne per daugiausiai, bet vienas baisiai norejo mane tureti kaip zmogu kuris niekur nekisa nosies is namu, man tas netiko ir po 6metu draugystes as ji palikau, kitas buvo ziaurus melagis, zinoma man tokio ir nereikejo. Trecias rupinosi tik savimi ir elgesi taip lyg butu vienas ir kaip jam geriau, zinoma ir sis man netiko. Galeciau dar ju keleta isvardinti, bet kam to reikia. Kol galiausiai sutikau zmogu, kuris pirma galvojo apie mane, po to tik apie save. Dziaugesi, kad as esu salia jo ir kad gera mums kartu. Apipyle romantika, demesiu. Po neilgos draugystes, pasipirso. Susituokeme, gime dukra. Ir db galiu drasiai teigti, kad suradau tikra laime, savo antra sirdies puse. Santuokoje gyvenam dar tik beveik 3m, bet jausmai islike tokie kokie ir draugystes pradzioj.
Perskaiciau jusu pasakojima, akivaizdus savimi pasitikejimo trukumas. Pirma reikia galvoti apie save, o ne apie ta net jusu plaukelio neverta vyriski. Meskit ji, jis jusu nevertina, jis jusu nevertas.
Pradekit save gerbti jus grazi jauna moteris, bukit reiklesne su vyrais ir vyras jus labiau gerbs ir myles.
Aš turėjau tokią pačią draugystę, net atrodė, kad skaitau apie save Nežinau kokiu būdu, bet nusprendžiau, kad tai neturi ateities ir pasakiau ate.
Dabar esu labai laiminga, sutikau žmogų, kuris mane gerbia ir kuriam rūpiu
Jei žmogus taip elgiasi, nežinau ar tai meilė, gal po tiek metų tik pripratimas.
Žinau, kad sunku žengti tokį žingsnį ir nesidairyti atgal, bet… tu esi savo gyvenimo kalvis ir labiau nei kiti žinai ar esi laiminga ir ar galėsi būti laiminga.
Sunku atsisakyti to, prie ko esi pripratusi, prisirišusi, bet manau pats laikas keistis dėl savo laimės.
papasakok apie savo susitikima, gal supras ka daro blogai – bijos tave prarast ir darys viska, kad islaikyt tave, jei iskolios visokiais zodziais – nevertas taves, tavo laiko ir meiles
vaikinas nepasikeis.. žinau tai iš savo patirties reikia arba susitaikyti su tuo kaip yra ir toliau gyventi be dėmesio, rūpinimosi ir romantikos arba viską nutraukti…
8 metai karu irgi daug ką reiškia, bet kaip ir minėjot, visiškai neskiria jums dėmesio ir ranką buvo pakėlęs , o dabar pasitaikė puiki proga palikti jį, galu gale jūs nesusituokę, nesuparntu kame esmė… Sunku nuspręsti nes aš sprantu , kad jis jau kaip jūsų gyvenimo dalis, bet jei nesijaučiat laiminga ir atsirado naujas žmogus jūsų gyvenime , kuris toks, kokio jūs norit, tai siūlyčiau palikti pirmąjį vaikiną, kad ir kiek jūs ilgai karty esat…
Labai geda sakyti,bet man yra labai panasi situacija,beveik net vienoda.Taip pat esu pasimetus.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
