…skamba baisiai, bet toks gyvenimas…

Ir kartais jis nuveda ten, kur nesitiki…kartais pasikreipia taip, kad nebežinai – stovi kelio pradžioj ar pabaigoj…

Ir net tokioms blogoms, kaip mes, kartais reikia patarimo. Pakalbėkim apie tai, pasidalinkim savo istorijomis, mintimis, kas privertė Jus suklysti…

Kadangi turime tokią funkciją, kaip “Rašyti anonimiškai”, manau pasinaudosime ja ir drąsiai galėsime pakalbėti apie tai, o kad nesimaišytumėm, susigalvokim slaptyvardžius ir pradėdamos rašyti žinutę, pasirašykime .

Taigi pradėsiu nuo savo istorijos…

Iškart atsiprašysiu, jei mintys šokinės, bet esu velniškai pasimetusi…Su vaikinu kartu esame beveik 8 metus. Taip, vaikinas vis dar, gal jau turėjo būti vyras…:/ Visą gyvenimą mylėjau jį visa savo esybe…Jis man buvo pirmas…Ir norėjau, kad būtų paskutinis…Dar nepervėlu, bet nežinau ar benoriu to…Jis geras žmogus, turi širdį, yra atsakingas…bet…nesupranta ko moteriai reikia…Romantika, dėmesys, pagarba…Vos nepamiršau ką tai reiškia…:/ Ir taip senai prašau jo viso to, bet…O atleidau taip daug…Jis buvo suklydęs ir prieš mane pakėlęs ranką, bet aš atleidau…Kiek kartų mane įžeidė ir vėl gi – atleidau…Gimtadieniai, Kalėdos, Valentino dienos, Draugystės metinės…ėjo viena po kitos, bet iš jo nesulaukiau nei atvirutės, o ką kalbėti apie dovanėlę ar staigmeną kokią. Jis niekaip nesupranta ko man reikia, ko reiktų kiekvienai moteriai. Tai beviltiška…Kartais jis būna geras, ne romantiškas, o šaip draugiškas. Komplimentus moka sakyti. Bet man to neužtenka…Gal aš per daug reikalauju, bet noriu, kad mane gerbtų, mylėtų, rūpintusi, nors kartais gėlių padovanotų…Visos to norim…Sunku su juo sutarti, jį viskas pykdo, dažnai visai nepelnytai mane apšaukia, o aš nesu tokia bloga, ne..aš gera, dabar juk žinau tai…O anksčiau bėdos savyje ieškojau…Bet esu jam atsidavusi, dėmesinga, rūpestinga, aš duodu jam daugiau, nei jis man…Pavargau pyktis, pavargau laukti kol jis pasikeis…Ir apskritai ar tai įmanoma?

Atsirado kitas…Jis pasiūlė man tai, ko senai laukiau…Žvakės, romantika, muzika…Nemaniau, kad taip pasielgsiu, bet nuėjau smalsumo vedama…Nors ir pažįstami mes, bet buvo šiek tiek nedrąsu…Jaučiausi, kaip maža mergaitė per pirmąjį pasimatymą…Praleidome labai gerai laiką, pamiršau bėdas…Ne…Mes nesimylėjom, nesibučiavom…Tik sėdėjom ir kalbėjom…O po susitikimo dar apsikeitėm keliom romantiškom žinutėm…Toks keistas jausmas širdy, virpuliukai einantys kūnu…Maniau niekada to nebepatirsiu…Buvau laiminga ir pakylėta, nors vieną dieną…Jis mane gerbė, buvo dėmesingas ir kalbėjo gražiai…Jis žino ko moteriai reikia…

Bet man sunku šiandien…Žinau, kad tarp mūsų nieko nebus, gal ir nenoriu nieko daugiau (kalbu apie draugystę), bet ta romantika, tas virpulys mane traukia…Ir noriu dar vieno, dviejų…tokių vakarų…Šlykštu suvokti, kad aš galvoju apie kitą, bet dūstu be meilės…

Ką toliau daryti? Mėgautis nauja draugyste negalvojant apie nieką ir imti iš kito tai, ko mano žmogus man neduoda? Laukti toliau, kol mano vaikinas pasikeis? Ką daryti? Jaučiuosi bloga, nors dar nesiklydau…Ir mielai pamirščiau tą vakarą, jei jis man duotų tai, ko noriu…Kaip jam dar pasakyti ko man trūksta, ką daryti, kad suprastų jis?