Ar įmanoma dar po palikimo pasitikėt vėl žmogum?

Ne.

keli metai kartu, paliko, blioviau , svoris krito, buvau lavonas, gyvent nenorejau, grizo ant keliu, atleidau, po kurio laiko sekmingai sau paliko mane susirades kita, apie savijauta net nenoriu kalbeti. ir nebezinau kada sugebesiu pasitiketi kitais.

Visi grįžta uodegas pabrukę tik kad jau būna per vėlu….

Skaitau ir galvoju, kas toms panoms užeina per silpnumo akimirkos, kad šitaip žemintis. Pati su vaikinu pradėjau bendrauti būdama paauglė, pamanyk, pirma meilė kaip seilė, dėmesys… Paliko. Po 4 metų sugrįžo, buvau kaip tik vieniša, o jį pažinojau, patiko dar iš senų laikų, galvoju, o ko ne, galbūt šį kartą pavyks. Prabuvom pusmetį, vėl paliko. Labai skaudžiai sureagavau, beveik 7 mėnesius buvau “gilioje šiknoje”. Po poros metų vėl grįžo, atsiprašinėjo, rodė dėmesį. Vėl paslydau, susileidau. Prabuvom kartu 2 mėnesius ir vėl paliko. Praėjo 2 metai, vėl bandė grįžti, bet jau nebesutikau. Kaip sakoma, su laiku ateina išmintis.

Skyrėmės, taikėmės ir vėl viskas iš naujo, dažnai pagalvoju, kad jokia normali mergina nebūtų jo visų nesąmonių atleidus ir atgal priėmus. Bet priėmiau paskutinį kartą ir nesigailiu – dėmesingesnio ir labiau besirūpinančio vyro negalėčiau norėt.

Panelės, bet kokiu atveju svarbiausia išsaugot savo savigarbą ir nelyst į šikną, paliko – ir gerai, turėsit laiko sau, savo pomėgiams, naujoms pažintims.

Grįžo po pusės metų. Pirmą kartą išsiskyrėm mano iniciatyva, tačiau antrą kartą noras buvo jo

Grizo, bet nieko neisejo.

Bandė grįžt. Dažnai parašo, paskambina, bet tiesiog neturiu apie ką su jais kalbėt.