Man 25m. Dirbu valstybinėj įmonėj. Atlyginimas 700Eur su centais. Darbe visos garantijos, visokios prieššventinės premijos, galimybės gauti papildomų pinigų dantų taisymui, mokslams, iš esmės viskam vos parašius motyvuotą prašymą. Turinčius vaikų laisvai išleidžia visokiems mamadieniens, studijuojančius apmokamoms bakalauro/magistro atostogoms, egzaminų ruošimuisi ir t.t. Žodžiu, sąlygos tikrai geros. Bet darbas tai totalus nieko neveikimas. Iki pietų geriu kavą, tada pietauju, po pietų vėl geriu kavą, kad iki 17h neužmigčiau. Per mėnesį realiai dirbu 4 dienas. Dvi mėnesio pradžioje ir dvi pabaigoje. Daugiau tiesiog kimarinu prie kompo, skaitau žurnalus, knygas ir bukėju. Dirbu virš 1,5m.. Žiauriai atsibodo tas nieko neveikimas. Kiekvieną rytą bergždžiai keliuosi iš lovos, važiuoju 50km, kad trinčiau subinę ant kėdės ir gadinčiau akis prie kompo. Galimybių kilti karjeros laiptais yra nebent po 15 metų kažkam numirus ar nusprendus palikti savo šiltą vietelę. Kitaip neįmanoma. Na dar variantas, kad atsirastų nauja marčia, nauja dukterėčia kažko ir ją įkištų į mano vietą, o mane perkeltų į kitas pareigas. Aplink matau kokie jauni žmonės motyvuoti, kaip stengiasi, kažko siekia, tobulėja, kyla karjeros laiptais, sunkiai dirba ir vėliau skina vaisius ir kažkaip imu mąstyti, kad gal ir man reiktų keisti savo gyvenimą. Dirbti kažką, kas man duotų iššūkių, dėl ko turėčiau per naktis nemiegoti, kad vėliau galėčiau didžiuotis savimi. Dabar kai kažkas paklausia ką veikiu, ką dirbu, tai net neturiu ką pasakyti… Nežinau. Iš vienos pusės noriu viską mesti ir ieškoti kito darbo, kur iš tiesų būtų ką veikti, kur galėčiau parodyti savo galimybes, bet iš kitos pusės šiek tiek baisu palikti šiltą vietą. O kas jei kitam darbe susidūrusi su pirmaisiais sunkumais imsiu gailėtis. Bijau nuo vilko ant meškos užšokti, bet pabandyti irgi norisi. Dar didelis pliusas, kad darbe jokių žmogiškų intrigų. Esu čia jauniausia, visi globoja, visi rūpinasi. Vidurio amžiaus krizės kamuojami diedai pasiruošę net tas 4 darbo dienas už mane nudirbti. Atneša man viską jau sukramtytą, man tik suvirškinti belieka… Ką patartumėt? Ką darytumėt mano vietoje?