Žinau vyresnio amžiaus moterų (40-65m.) kurios gyvena vienos. Na, gal tik pora iš jų visai vienos nugyveno, kai kurios turėjo vyrą, bet jis mirė jaunas ar išsiskyrė, o vaikų nebuvo ir gyvena vienos, kitų vaikai mirė ar anksti paliko namus ir t.t. Viskas su tom moterim normaliai ir nieko čia stebėtino nematau. Žinoma, žmogus yra socialus ir visiškai vienam nugyvent gali būti sunkoka, bet visada juk yra įvairi veikla, darbas, pomėgiai, artimieji, giminės, draugai ir pan. Gal tik žymiai vyresniame amžiuje yra kiek sunkiau, kai sveikata silpnesnė ir nebėra jėgų ar noro keliauti, linksmintis, kai nėra aktyvios darbinės veiklos, o draugai daug dėmesio skiria savo šeimoms, bet tai nereiškia, kad neįmanoma būti/gyventi vienai ir būti laimingai. Laimę žmogus pats susikuria, naivu tikėtis, kad tik kažkas kitas ją suteiks ir padarys tave laimingą

Mane dažnai kamuoja klausimas, kas man negerai (taip taip, negerai ), kad netrykštu noru turėti ‘normalią’ šeimą.

Sako va dauguma, kad senatvėj bus liūdna.

Na bet patikėkit – vaikai nebūtinai garantuoja gražią senatvę, smagų, linksmą laiką su jais.

Kalbu, aišku, žinodama, ką sakau, mačiau visa tai, kokie tie vaikai gali būti.

Gal todėl ir bijau kažko savo, kai nežinai, kas iš tos šeimos gausis.

O vienai bent ramu. Nesi visą laiką skubėjimo įkarštyje, nėra milijono kasdienių darbų, vaikų zyzimų…

Gal labiau nori šeimos tos, kurios pačios augo laimingose šeimose… Net nežinau.

o, pavizdys geras – Lietuvos prezidente

kol jaunos, kol pulkas netekejusiu ir neturinciu vaiku draugiu salia, viskas gerai, galima gyvent ir be vyro dziaugtis laisve, jaunyste, kelionemis, laiku sau (isvis klausimas ar galima gyvent be vyro skamba keistai, zinoma, kad galima), bet laikas bega, drauges isteka, isvaziuoja i uzsieni, i kitus miestus, buna uzsiemusios su savo vyrais, vaikais, atsiranda joms jau ir vyro kompanija, va tada pasijauti vienisa. Drauges tau nebeturi laiko, tau jau nebe 18lika ir net nebe 40, gimineje jau net nebekreipi demesio kai tave vadina senmerge, senatveje lieki vien. Kad ir kokia butu savarankiska, issilavinus ir veikli moteris, manau kartais jai norisi pasijausti silpna ir but apkabinta stipriu vyrisku ranku, norisi voliotis lovoje nevienai, norisi but palepintai. Cia tik mano pamastymai, kiekvienas zmogus individualus (gal kai kurie nemegsta apsikabinimu, juos vargina kito zmogaus buvimas salia ir pan) ir jis gyvena kaip jam patinka.

Aš labai darnioje ir laimingoje šeimoje augau, bet man patinka būti vienai. Visada patiko, net vaikystėje laukdavau, kai būsiu viena. Nors šiaip bendrauti tikrai mėgstu, visada turėjau ir turiu daug draugų, bet gyventi patiko vienai. Beje, šeimą turiu (sūnų, vyrą), bet puikiai suprantu, kad sūnus (jis jau pilnametis) ilgai kartu negyvens ir neketinu jo įsikibus laikytis, senatvėje tikrai nemanau, kad gyvensim kartu – laikai visai kiti nei mūsų senelių ar net tėvų, nelabai kas nori gyventi kartu kelios kartos. Tiesiog keičiasi visas gyvenimo būdas ir ateityje bus visiškai įprasta. Gal sūnus emigruos, gal šiaip daug keliaus, o gal ir ne, bet jei sukurs savo šeimą, tai tikrai nesėdės su mumis, o bus su savo šeima (ar drauge) ir aš tai normaliai priimu. Su vyru tikiuosi nugyvent gyvenimą kartu, jį labai myliu, man su juo gera, bet nemanau, kad man būtų baisu vienai gyventi. Būtų liūdna, bet nemanau, kad nesugebėčiau būti laiminga.

Zinoma, kad moteris gali gyventi viena, be vyro, ji gali tureti daug pomegiu, veiklos, buti karjeriste, turincia daug draugu, keliauti, rupintis savimi, savo meile dovanoti artimiesmiems, draugams. Pazistu tokias stiprias, energingas moteris, jos tryksta optimizmu ir gera nuotaika, veiklumu, bet kartais tai gali buti tik kauke, nes vis tiek sirdies gilumoje jos bent minutei nenori buti vienisos, nori meiles, seimos, vaiku, bet jei jau taip gyvenime susikloste, jos tiesiog eina pirmyn iskelusios galva. Mano nomone tokia, kad tos, kurios vienisos, gyvenime nebuvo sutikusios sau skirto zmogaus, kada tikrai nesinoretu buti vienisa, bet jei gyvenime pasitaiko ne tau skirti zmones, tada jau geriau gyventi ramiai vienai.

Daug tiesos, bet yra vienas momentas – visuomenė vis labiau individualėja, vienišėja, daug žmonių orientuojasi į save. Galima ginčytis – gerai tai ar blogai (vis daugiau hedonistų, vis mažiau norinčių kažko atsisakyti vardan kito žmogaus ir t.t.), bet faktas tas, kad vienų/vienišų žmonių daugėja ir ateityje jų bus nemažai. Tai tada ir pasimatys rezultatas. Tokie žmonės galės bendrauti tarpusavyje ir nebus vieniši. Juk ir dabar nemažai yra būtent vyresnio amžiaus moterų vienų, nes jos gyvena ilgiau nei vyrai. Žinoma, yra skirtumas ar žmogus vienišas, nes gyvenimas privertė, ar tai jo pasirinkimas. Jei dėl gyvenimo/aplinkybių, tai toks žmogelis (nesvarbu, vyras tai ar moteris) gali būti isteriškas, bumbeklis, surūgėlis. Jei pats pasirinko, tai nebūtinai jam turi “nučiuožti stogas”

Na va pateikėte kitokį pavyzdį nei manasis

Tuomet tiesiog esate žmogus, kuriam reikia pakankamai vienatvės.

Tarkim, aš, turėdama ne itin darnios, švelniai tariant, šeimos pavyzdį, bijau pati kurti šeimą.

Atsiradus partneriui, norėsiu kiek galima daugiau įsitikinti, kad sugyvensiu su juo.

Kam gyventi vien dėl to, kad turėtum vyrą, jei tau su juo nepakeliui.

Gi specialiai viena gyventi nesistengiu, bet, jei nerandi kažko sau labai labai artimo, kam tuomet karštligiškai kabintis į beveik bet ką.

Giminėje yra labai puikių šeimų pavyzdžių, – tokios šeimos mane žavi

Oj kazkada kai sukuriau anketa uzdejau katik nufotkinta pusbrolio nuotrauka, taip ir nebepakeiciau niekada

Juk avataras nereiskia, kad cia mano vaikas ar, kad esu vaiku myletoja

taip, gali

Aš visą laiką galvojau, kad čia jūsų vaikas… Apsigavau.

Kad net tikram gyvenime daug kas taip pagalvoja

TAIP TAIP TAIP. As esu is prigimties vienise ir man laaabai patinka vienai buti. Siuo metu esu ne vienisa, tai vienatves truksta siaubingai. Bet kai reikia rinktis ar meile, ar vienatve, tenka rinktis.

Iš tikrųjų įdomu išgirsti vyresnio amžiaus vienišos moters nuomonę, ar jai tai patinka. Nes pvz mano mamai dabar 52 metai, ji turėjo šeimą, bet išsiskyrė ne savo valia ir niekaip neatranda nuolatinio vyro. Man sako, kad nenori “tų smirdančių kojinių” ar kitaip ginasi, bet kuo toliau, tuo dažniau pastebiu, kad jaučiasi vieniša. Prašosi ar pas drauges į svečius, ar pas sesę, ar pas savo tėtį į kaimą važiuoja. Matosi, kad dabar pradeda norėti tų “smirdančių kojinių,” ypač kai būna tokios šventės kaip Kalėdos, Velykos.

Manau gali, bet viena karta kalbejome per pamoka sia tema Ir mokytoja pasake, kad moteris/vyras be vaiku nera laimingas, nes kazko truksta.