kokia tu dar naivi

ne, nes kai pradėjau su saviškiu bendraut, aš aiškiai nustačiau ribas ir parodžiau, kad draugai man yra labai svarbūs, nes turiu tikrai gerų, patikimų draugų. jis tas suprato ir neprieštaravo, todėl nėra bėdos, jei noriu pabūti su draugais be jo. kartu gyvenam, tai mes vienas kitą išleidžiam be jokių priekaištų

Kaip gerai, kad ne aš viena tokia. Aš drauges tik pradžioje buvau apleidus savo noru, nes labai su draugu norėdavosi laiką leisti, bet po kurio laiko jau ėmiau norėti ir mergaitiškų pletkų. Draugas ir pats susitinka su draugais, tik labiausiai nepatinka, kad jis nenoriai mane kur nors išleidžia. Klube per pusantrų metų draugystės be jo buvau tik 2 kartus. Tiek pat kartų su juo, nes jis nelabai mėgsta eiti į klubus. Bet tie pastovūs barniai dėl atskirai leidžiamo laiko įgrysta..

asesumonika o maniskis nenori su manim eit i kluba, o jei as pagalvociau apie ejima vienai tai isivaizduoju kaip reaguotu

pradzioj ir mes buvom nusistate kad busim su draugais, po diena per savaite skirsim draugam… dar kartais pasijuokiam prisimine sita susitarima nes jis buvo gal pirma savaite, o poto kaip sulipom taip ir likom

nebeturiu nei vienos drauges..

Aš ne tik kad nepraradau draugų, bet dar ir padaugėjo jų. Mat vaikino draugai dabar ir mano draugai, tad dabar turim daug bendrų draugų. Manau, kad nuo santykių pradžios nereikia atsiriboti nuo draugų, vien dėl to, jog dabar turi vaikiną. Viską puikiai įmanoma suderinti, kadangi visgi nusibosta būti pastoviai vienas prie kito prilipus.

pazystama situacija

turejau bagale draugu, esu kompanijos siela. Visada visur budavau kvieciama, kad ir su vaikinu…

TAciu su niekuo nebendrauju, neleidzia.

Sedziu kaip pele namie, i kluba neisleidzia, kartu neeina.

i miesta nenusiveza, niekur. Sedim pastoviai namie, o jei jau kainime pasiulo islyst pusvalandukui parukyt palepet, gatavas uzmust…

Nezinau kaip bus toliau , bet man atrodo , kad taip neturi buti per pastaraja savaite buvau kieme gal 1val.. susitikus su drauge… kaip ne kaip su barniais pykciais,bet isejau…

Atsibos man viena diena, ir susirasiu kita irgi norinti bendrauti, o ne sedeti namie filmus ziuret ir smirdeti….

aš irgi dėl vaikino apleidau draugus… O dabar kai pas ji būnu daugiau (kitam mieste) tai išvis su draugėm retai matausi.

Niekad gyvenime nesuprasiu tokių panų, kurioms vaikinai “NELEIDŽIA” eiti į miestą, susitikt su draugėm/-ais.. Absurdas kažkoks ne jų nuosavybės esat, kokią teisę jums turi nurodinėt kur, su kuo, ką ir kada veikt? Nesąmonė kažkokia…

as tai nesuprantu kaip vaikina sgali draust susitikt su draugem, kazkoks absurdas. aisku a skai susitinku i klubus ar naktinius barus neinu.

Ir as nesuprantu, kaip gali neleisti. Na aisku, ir man nebutu malonu, jei maniskis kas savaitgali vienas su bernais po klubus trankytusi, bet kartais tikrai einam pasilinksminti atskirai, nors dazniausiai vistiek vakaro eigoje susitinkame ir toliau vakarojame kartu, taip jau gaunasi. Ne del to, kad pavydim, tiesiog man asmeniskai mano draugo draugija yra pati maloniausia.

O del draugu praradimo- tiesa, kad eigoje atsifiltruoja zmones, su kuriais yra bendru interesu nuo tu, su kuriais nieko bendro nera. Manau ir neturedama antros puses dalies ju netekciau del interesu skirtumo.

praradau tris draugus, kuriuos laikiau geriausiais draugais ir atidaviau visą save. Dėl ko? Dėl to, kad nusprendžiau išeiti gyventi su vaikinu. O tada ir prasidėjo apkalbos apkalbėlės

Draugų nepraradau. Atvirkščiai, jų kaip tik atsirado. Galbūt dėlto, kad draugai visada buvo ir yra svarbūs. Jei porai nebeegzistuoja jokie draugai, tai normalu, kad palaipsniui jie nubyrės ir liks tik jie dviese. Apskritai, mudu su vaikinu labai nemėgstam, kaip mes sakom, prielipų. Na tokių, kurie net draugų būryje nesugeba pasileisti, visada kartu susikabinę, bučiuojasi, kalbasi tarpusavyje ir pan. Lyg kiti neegzistuotų…

Na, o autorei galiu patart dabar pamėgint visus pamirštus, ar kaip čia išsireiškus, draugus pamėgint pasikviesti pas save į namus. Vieną kartą, kitą kartą ir gal pavyks…