Esu vadovės dukra-tad streso jokio ;DD

turbut tave visi lb megsta…

TAIP. Sukėlėjai:

1. Vadovo nekonkretumas, panikavimas “lygioje” vietoje, nekonkretus užduočių formulavimas, arba išvis darbai tik jo galvoje, garsiai neišreiškia minčių, o paskui sako – kodėl neatlikta ?

2. Įkyrūs kolegos (nepiktybiški, bet užknisantys), amžinai trukdantys dirbti.

3. Klimaksinės moterėlės.

4. Senmergės ir pensinikės (pletkai, apkalbos, intrigos, pavydas).

5. Ponios TOBULYBĖS (įsivaizduoja, kad yra pačios nuostabiausios ir jau tik jos padaro gerai, visi kiti apvalūs nuliai. Manančios, kad todėl gali negerbti kitų ir atvirai tyčiotis).

5. Pilnatis.

6. Nepatinkančios užduotys

ir kaip sekasi nestresuoti? kaip ramini save?

Nesiseka, sresuoju, bet pasiguodžiu, kad moka pusėtinai ir visa tai praeis, kai baigsis pilnatis Teoriškai sakoma – jei blogai, keisk kažką pati, nelauk, kol aplinkybės pasikeis, bet praktiškai man tas nesuveikė dar

o aš tai nežinau, kaip atrodo diena darbe streso (ir savaitgalis be streso del ateinancios darbo savaites)

mane besina kai zmogus jau su amzium nori kad ir su tokiu tempu dirbciau bei musu amziaus skirtumas skiriasi ir patirtis.

Ir tas edimas pastovus priekaistavimas nervuoja,bet negaliu ka atkirsti,dar tik menesi dirbu,net nk nzn apie algas,bet nuojauta bloga. ir nzn kaip nustot stresuoti kai gauti pastoviu pastabu del tempo ar dar ko,juk skiriasi patirtis,kaip galima noret is 21 metu zmogaus kuriam pradzia sitos srities ir kuriai virs 40 m ir visko maciusi gyvenime… ar tai normalu?

Pas mane aplinkiniai nesibara, niekas nepriekaištauja, bet darbas labai įtemptas. Nuolatiniai deadline’ai, nuolat trūksta laiko. Pradžioje buvau optimistė, o dabar galvoju, kad jau norėčiau ieškotis kito darbo.

Mažinu stresą, kai galvoju, kaip čia niekas nenumirs, jei blogai dirbsiu, ir dirbu kaip išeina Kai žiauriai stengiuosi ir nusivylimo daugiau, ir nervų. O taip ramiai darau kažką ir žiūriu, kad išeina dažniau, kai nespaudžiu taip stipriai savęs.

Stresą kelia tik kolegės. Vadovas labai malonus ir ramus žmogus, kiekvienai problemai randa sprendimą be panikos ir streso, su juo visada malonu bendrauti. Net keista buvo atėjus į darbą nepatirti streso ir nejauti įtampos iš vadovo pusės Bet kolegės… Daro problemas ten, kur jų nėra, vienos kitas kiršina ir t.t… Džiaugiuosi, kad su jomis praleidžiu mažai laiko, nes pagrinde dirbu namuose. Bet vos atvykus į darbovietę, visada prasideda stresas. Kenčiu ir raminu save, kad ilgai su jomis nebūsiu, greit grįšiu namo. O stresuoja ir kiršinasi jos dėl to, kad darbo atlikimui skirtą laiką nieko neveikia, o atėjus paskutinėms dienoms nieko nespėja.

patiriu, pirmus du menesius teko ir raminamuosius gerti, del tos pacios priezastys kaip pas autore, dabar jau ketvirtas menuo eina ir ziuriu, kad dzin darosi, atjungiu smegenis kai lesa smegenis (ne visos tokios) ir viskas, bet vis tiek nervina, kai nenori i darba, ne del pacio darbo, o del kitu vidiniu priezasciu

su kiekviena diena vis mažiau streso, nes po dviejų savaičių išeisiu

kodel iseini?

beproto daug streso dėl kolegių. Naujame darbe dirbu dar tik 3 mėn, tačiau jos įsivaizduoja, kad tik atėjus iškart profe turiu būt ir visiškai neklysti. taip pat apkalbos už akių, intrigos ir kt.. bjauru

ryt i darba, o taaaaaip nenooooriu kazi kodel