Ar patiriate spaudimą turėti vaikų?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Taip taip, eilinė tema apie tą patį, gal greitai ir ištrinsiu, tiesiog po savaitgalio negaliu išmesti šito iš galvos, noriu išsilieti ir staiga suvokiau, kad neturiu kam.
Taigi mums su vyru abiems yra jau truputį virš 30 ir mes neturime vaikų. Ir neplanuojame turėti. Sakysit, tai ir ok, koks kieno reikalas, bet va, vis dar atsiranda žmonių, kurie negali su tuo susitaikyti. Visų pirma, tai yra mūsų abiejų tėvai. Pirmus kelerius metus po vestuvių spaudimas buvo nerealus, paskui kiek nurimo, bet štai savaitgalį buvom pas uošvius ir viskas, man atrodo, prasideda iš naujo. Pokalbį apie vaikus išprovokavo mano draugės pasirodymas. Aš turėjau jai perduoti vieną daiktą, tai ji trumpam užvažiavo pas mano uošvius, kur aš tuo metu buvau, jo pasiimti, ir kartu su savim atsivežė dukrytę. Mažas, fainas vaikas, uošviai liko sužavėti, o draugei išėjus, aišku, prasidėjo klausimų ir raginimų lavina mums. Tai kaip mes vis dar neturim. Tai kaip mes vis dar neplanuojam. Tai kaip mes galim nenorėti, nesąmonė, taip nebūna., pažiūrėkit į draugės mergytę, kokia faina. Tinginiai. Nesubrendę. Neatsakingi, bla bla bla. Žmonės jau amžiuj, o dar gyvenimo nesusitvarkę. Iš pokalbio paaiškėjo, kad uošvienė kartais pasikalba ir su mano mama, ir mano mama lygiai tos pačios nuomonės (tą žinojau, bet po vieno stipraus susipykimo dėl vaikų temos manoji liovėsi man į akis kažką sakyti), tai išvis nemalonu, kai už nugaros apkalbinėja ir baisisi mūsų pasirinkimu.
Vėliau dar prisijungė vyro brolis su žmona, pasisakė, kad jie jau planuoja ir bando pastoti, tai tapo šaunuoliais ir pavyzdžiu mums. Ko nesitikėjau, tai kad dar ir jie prisijungs prie pamokymų mums, nes šiaip tikrai gerai su jais sutariame, esam ir vaikų tema šnekėję, jie abu žinojo, kad mes nenorim, ir normaliai reagavo. Ir staiga šie du žmonės ima mums patarinėti peržiūrėti savo prioritetus bei susivokti, kad esam neteisūs!
Tiesą sakant jaučiuosi šlykščiai. Suprantu, kad daugybė žmonių vaikus myli ir jų nori, seneliai nori anūkų, tačiau aš gyvenimą turiu tik vieną ir spręsti turiu tik aš pati ir mano vyras. Pati kitiems nepatarinėju neturėti ir neprašau surasti argumentų prieš vaikus, tad kodėl kažkas jaučiasi turįs teisę liepti man ieškoti argumentų už???
Grįžę namo dar kalbėjomės su vyru, guodė, liepė neimti į galvą, bet… lengva pasakyti Gal kas galėtų pasidalinti savo istorija?
Istorija nepasidalinsiu, bet pilnai palaikau jūsų pasirinkimą, nes tik jums savo gyvenimą gyvent.
Per jauna dar kažkuo dalintis,bet pasakysiu savo nuomone-man jūs atrodot labai atsakingi ir subrendę žmonės ir visiškai normalūs. Būtų neatsakinga gimdyti vaikus vien dėl senelių,kai širdyje jų nenori. Tad linkiu stiprybės atlaikyti tą artimųjų spaudimą ir tikrai žinokit,kad yra jus palaikančių žmonių ne iš šeimos o jie tiesiog nemoka priimti kitokio nei standartinio mastymo.
Taip, yra palaikančių, tiesiog dabar jaučiuosi kaip ir išduota, kai jo brolis su žmona, kurie yra mums ne tik šeima, bet ir artimi draugai (man skiriasi šios sąvokos), staiga “perėjo į priešo stovyklą”. Turbūt supranti, ką noriu pasakyti.
Nesuprantu, kodėl automatiškai užsideda anonimas.
Aš neturiu antros pusės, bet spaudimą patiriu jau senokai, nes didžioji dalis draugių ir giminių susilaukė atžalų. Žinokit, net nebeatsakinėju į jų komentarus, replikas ir pastabas. Tiesiog, net pati jaučiu kaip apstojau bendraut su tais, kurie man pastoviai prikiša vaikus ir ale laimingas šeimas. Na, nesiseka man su vyrais, su bet kuo nenoriu vaikų prisidaryt ir vargt, tai kas man belieka? Gyvent sau ir nebesukt galvos.
Jums su vyru turėtų būt dar sunkiau, nes yra tėvai, uošviai, kurie, manau, jau po jūsų vestuvių laukė anūkų.
Manau kai patys dabar planuoja vaikus,patiria tikriausiai jaudulį ir džiaugsmą,todėl nesupranta,kad ne visiems taip būna ir ne visi nori vaikų. Jų mintys dabar sukasi apie tai ir tikriausiai jie kol kas nesugeba priimti tos nuomonės,kad ne visi trokšta to paties,gi “juk visi nori vaikų,kas per nesąmonė,kokia čia šeima ar prasmė be jų”. Jei tikrai yra tokie artimi draugai,galiausiai supras jūsų požiūrį ir priims jį
man 29, esu vienisa ir taip pat jau senai patiriu spaudima gimdyti vaika.sako vos ne su bet kuo nors viena pasigimdyk.o as ju nenoriu, ir labai abejoju ar aplamai kada gyvenime noresiu.nu nemegstu as tu vaiku, neisivaizduoju saves nescios ir besirupinancios vaiku.ir nezadu gimdyti del to kad kazkas kitas nori.palaikau jus autore, smagu kad radote vyra kuris pritaria jusu nuomone. deja, nuo manes visi bega isgirde kad as nenoriu vaiku
Manęs tai niekas nespaudžia daugintis – tokie spaudžiantys žmonės nėra visai kvaili, supranta, kad jiems ne į naudą būtų, jeigu padaugėtų tokių kaip aš
Paprastai užtenka pasakyti ramiu tonu: šeimą turiu, vaikų ne. Agituotojai greitai pajunta, kad tęsdami temą leisis į varginančią konfrontaciją apie vaikų būtinybę ir šeimos sampratą. Ir didžioji dauguma tiesiog patingi ir patyli. Ir visi liekam laimingi su skirtingom savo pozicijom.
Tai tik jūsų reikalas ir niekas neturi teisės nurodinėti. Aš suprantu tėvus, nes jiems norisi anūkų, tačiau tai jūsų gyvenimas, todėl turi suprasti, kad vaikai (jūs) ne nuosavybė.
Jei tikrai esate apsisprendę, tai pasikalbėkite griežtai su tėvais, suprantu nesinori, bet… Pas mus likęs dar tas sovietinis mąstymas, pagal kurį turi visi gyventi – laiku tuoktis ir gimdyti vaikus.
Kiekvienam savo, man baisu tada, kuomet gimdo tik todėl, kad taip ,,reikia”. Asmeniškai mums niekas nieko nesako, nors tokių ,,patarėjų” buvo ne vienas, bet aš greitai tokias kalbas užbaigiu. Tik mano situacija visiškai kita…
Sprendima galit priimti tik Judu, jokiu budu negalima vaiku gimdyt vien del to kad ”reikia”. Viskas ateina savu laiku, nenoresit – neateis, ir nieko cia baisaus. O jei vel naglai lys i akis tevai ar kas, sakykit negalim turet, tai gal bent nepatogiai pasijaus ir nustos lyst i dusia
Man dar tik 27 beveik, bet kazkada sakau tevam ”Norim suniuko”, sako ”vaikiuko jum, o ne suniuko reikia” Rupinaisi tevai, aisku, bet kiekvienas gyvena savo gyvenima juk Negaliu ir as apie vaikus pagalvot bent jau kol kas
Kita karta nuvykusi ramiai pasakyciau, jog jei dar prades jum aiskinti sia tema, tai ne tik anuku nebus, bet ir gali prarasti santykius su jumis.
Man 27, vyrui 33, bet nepatiriam jokio spaudimo. As ilga laika siekiau karjeros ir gavus paausktinima noriu pabuti tose pareigose. Be to, planuojam vestuves rudeni ir tikrai vaikai dar bent iki 30 palauks. Mama manes nespaudzia, nors labai dziaugtusi anukais, o vyro tevai mire. Mano mama yra protinga moteris ir del to dziaugiuosi
Aš siūlyčiau, Jums pačiai sau atsakyti, o kodėl Jūs vaikų nenorite? Man toks jausmas, kad čia bėdos yra psichologinės. Netikiu, jog šiaip atsirado tokia gynybiška nuostata, jog Jūs su vyru, NIEKADA neturėsite vaikų. Yra du variantai: arba Jūs negalite jų turėti, arba esate abu geri egoistai su kažkokiu tariamu “brandžiu” požiūriu į tėvystę. Aišku, jog artimieji Jums vadovauti kažkaip negali, tačiau Jūs pabandykit ir juos suprasti, jie turi kažkokių vilčių, taip pat turi norų, auginti anūkus , matyti darnią pilną šeimą. Siūlyčiau labiau pabandyti juos suprasti, o ne reikšti piktumą, ant tėvų, ant vyro brolio su žmona. Aš asmeniškai irgi tokių žmonių nesuprantu. Tikrai nesutinku, jog ten reikia paaukoti save vaikams ir pan, tačiau ar Jūs bent pagalvojat, kas bus toliau? Vaikai yra tikrų tikriausias gėris, ir jei mąstote kitaip, gal kreipkitės į psichologus ir nereikia čia aiškinti, jog Jums su vyru, vienas kito pilnai užteks. Galit garantuoti, jog jis po kokių 10 metų neiškeliaus pas kitą bobą? O tada liksit visiškai viena.
Kažkaip manau per jautriai į visa tai reaguojat 😉 jeigu esate 100% įsitikinusi, jog nenorite ir nereikia jums tų vaikų neimtumėt taip į širdį ) o dabbar atrodo lyg mintų jums ant žaizdos
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
