Ar patiriate spaudimą turėti vaikų?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Taip taip, eilinė tema apie tą patį, gal greitai ir ištrinsiu, tiesiog po savaitgalio negaliu išmesti šito iš galvos, noriu išsilieti ir staiga suvokiau, kad neturiu kam.
Taigi mums su vyru abiems yra jau truputį virš 30 ir mes neturime vaikų. Ir neplanuojame turėti. Sakysit, tai ir ok, koks kieno reikalas, bet va, vis dar atsiranda žmonių, kurie negali su tuo susitaikyti. Visų pirma, tai yra mūsų abiejų tėvai. Pirmus kelerius metus po vestuvių spaudimas buvo nerealus, paskui kiek nurimo, bet štai savaitgalį buvom pas uošvius ir viskas, man atrodo, prasideda iš naujo. Pokalbį apie vaikus išprovokavo mano draugės pasirodymas. Aš turėjau jai perduoti vieną daiktą, tai ji trumpam užvažiavo pas mano uošvius, kur aš tuo metu buvau, jo pasiimti, ir kartu su savim atsivežė dukrytę. Mažas, fainas vaikas, uošviai liko sužavėti, o draugei išėjus, aišku, prasidėjo klausimų ir raginimų lavina mums. Tai kaip mes vis dar neturim. Tai kaip mes vis dar neplanuojam. Tai kaip mes galim nenorėti, nesąmonė, taip nebūna., pažiūrėkit į draugės mergytę, kokia faina. Tinginiai. Nesubrendę. Neatsakingi, bla bla bla. Žmonės jau amžiuj, o dar gyvenimo nesusitvarkę. Iš pokalbio paaiškėjo, kad uošvienė kartais pasikalba ir su mano mama, ir mano mama lygiai tos pačios nuomonės (tą žinojau, bet po vieno stipraus susipykimo dėl vaikų temos manoji liovėsi man į akis kažką sakyti), tai išvis nemalonu, kai už nugaros apkalbinėja ir baisisi mūsų pasirinkimu.
Vėliau dar prisijungė vyro brolis su žmona, pasisakė, kad jie jau planuoja ir bando pastoti, tai tapo šaunuoliais ir pavyzdžiu mums. Ko nesitikėjau, tai kad dar ir jie prisijungs prie pamokymų mums, nes šiaip tikrai gerai su jais sutariame, esam ir vaikų tema šnekėję, jie abu žinojo, kad mes nenorim, ir normaliai reagavo. Ir staiga šie du žmonės ima mums patarinėti peržiūrėti savo prioritetus bei susivokti, kad esam neteisūs!
Tiesą sakant jaučiuosi šlykščiai. Suprantu, kad daugybė žmonių vaikus myli ir jų nori, seneliai nori anūkų, tačiau aš gyvenimą turiu tik vieną ir spręsti turiu tik aš pati ir mano vyras. Pati kitiems nepatarinėju neturėti ir neprašau surasti argumentų prieš vaikus, tad kodėl kažkas jaučiasi turįs teisę liepti man ieškoti argumentų už???
Grįžę namo dar kalbėjomės su vyru, guodė, liepė neimti į galvą, bet… lengva pasakyti Gal kas galėtų pasidalinti savo istorija?
Vaikų reikia turėt, nes tai yra gėėėėris, kad neliktumėt viena, kad būtų kam senatvėj vandens atnešt. Bullshit. Vaikų reikia turėti jeigu NORI. Ir nenorėjimas turėti vaikų su psichologine patologija NIEKAIP nesusijęs. Nekalbėkit apie tai, jeigu jums psichologija yra gilus miškas, vien dėl to, kad jūs manot, kad vaikai yra nuostabu.
Mes su vyru neseniai susituokėm, ( man 25, vyrui 27), apie vaikus dar bent 10 metų tikrai negalvojam. Bet jau pradeda užknist visi su klausimais, aiškinimais, kad, “oj, reikia jaunam amžiuj gimdyt, paskui bus vėlu”, kai atsakom, kad jei bus vėlu, nenumirsim ir be vaikų, ne prioritetas mums jie, tai kaip į didžiausius išsišokėlius, nenormalius žiūri. Planuoju pasakyti, kad vaikų negalim turėt, gal atsikabins…
“Vaikai yra gėris, o jei mąstote kitaip, kreipkitės į psichologą” , – žinokite, suprasdamos, kad tokie riboti žmonės yra tėvai, mes tikrai dvejojam, ar norim tokiais tapti. Man kartais atrodo baisu, o kas bus, jei persigalvosiu tuomet, kai biologija nebeleis. Tada dar kartą padarau vidinę reviziją ir vistiek prieinu tą pačią išvadą: nenoriu vaikų. Neturėti vaikų yra lygiai taip pat nuostabu, kaip ir jų turėti.
@laurytea999 su tokiais komentarais, neatrodote labai protinga. Ne visiems vaikai yra kažkoks gėris. Ir ne, tai nėra kažkoks psichologinis sutrikimas.
Dar apie vaikus nelabai galvoju…
Bet neįsivaizduoju, nuo ko turi būti nenoras…. jog neturėtum Tikros dalelės savęs! Sako kiti, jog nemyli todėl nejaučia tam noro, nu bet kaip tokių kleckų nemylėt?!
Nesmerkiu Jūsų, bet aš to nesuprantu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
