Ar taip toli nueinama
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,noriu pasipasakoti ir patarimų ar jūsų įžvalgų išgirsti.Situacija tokia: su vaikinu esame 2metus (man 21:jam 24) labai ji myliu ir žinau,kad jis myli mane,bet…retai susitinkame,kartu negyvename,nes vis dar mokomės ir dirbame skirtinguose miestuose,atstumas būtų ne tokia jau ir didelė problema,jei ne jo būdas,jis ne iš tų,kurie paskambins paklaus kaip sekasi darbe ar šiaip kaip diena praėjo,o aš iš tų,kuri nori pasipasakoti,aš šiaip paplepėti vakare,iš pradžių iniciatorė būdavau aš,bet jau ilgą laiką nuleidau rankas,nei aš parašau,nei ji be reikalo parašo,toks jausmas tarsi vaikino netgi ir nebūtų.Vis galvoju kodėl aš su tokiu,kodėl gaištu? Mane nuo skyrybų stabdo tas,kad kai susitinkame sau dažnai kartoju:” ačiū Dievui nesusišvietė palikti jį” nes tada aš jaučiuosi be galo laiminga,mes daug kalbamės,veikiam kažką kartu,tačiau tik kai būnam per atstumą…TYLA,daug šnekėjausi su juo apie tai,tai tik sulaukiu paaiškinimo,jog aš toks esu,nemėgstu “chatinti” man reikia realiai su žmogumu snekėti,po tokių pokalbių jis parašo porą kart tema ” kaip sekasi” tačiau po poros kartų tai baigiais,nes tai nedaro savo noru.Ar yra merginų,kurios su tokio tipo vaikinu? Ar jum trūksta bendravimo? Susitaikyti su tuo ar visgi niekur toli taip nenueinama ir reikia sukti skirtingomis kryptimis? Ačiū
Kitaip issireiskiau,bet tas pats cia,bet pagalvoju jeigu nenoretu visiskai bendraut,tai manau ir susitikimu nebutu,tik siaip neperprantu kodel toks nenoras bendraut virutaliai,man kazkaip vistiek truksta tu pasidomejimu ka per diena veikiau ir t.t,jauciuos tokia nereikalinga,bet kai susitinku atrodo,kad viskas super
į dieną gal po 10-20 kartų,net neskaičiuoju. esmė, kad mes gyvenam šalia-kaimynai, tai jei nesutinku pasimatyt, nes mokaus ar šiaip pavargus,( jis dirba ir studijuoja) tai pradeda nuo ryto-,,labas rytas zuikeli, ar atsikėlei” ir t.t. viskas yra ok, mūsų santykiai tikrai geri, pažįstami apie 5 metai, 2 metus rimtai draugaujam, mylim vienas kitą, tik kartais jo dėmesys mane tarsi dusina, jis vyresnis 7 m., jam 24. net nežinau kaip paaiškint, kartais jaučiuos, jog jis mane kontroliuotų ar elgtųs kaip su mažu vaiku,tarkim nenori, kad pabūčiau su klasiokais kur nors, pradeda lyg irt tikrint su kuo grįžau, ar tikrai su drauge, man tai nepatinka,nes nėra tam pagrindo. Mes kalbamės apie tai, atrodo jis supranta, bet matau, jog lieka nepatenkintas,jei išeinu. Nepatinka jam, jei nevykstu su jo draugais, bendradarbiais kažkur, nors ne visada man ten įdomu būna.Nemanau, kad amžiaus skirtumas kaltas, jis labai supratingas, rūpestingas, kartais aš pati nežinau ko noriu..
Aš tą jau seniai darau Turiu šiaip gerų draugų vaikinų ir bendrauju su jais labai dažnai,bet visgi ne tas
Na as kai susiradau savaji su visais kitais nustoau bendraut, nes nemaciau reikalo, ir nenorejau savajam kelti nors maziausio nepasitikejimo esme tame, kad pradzioje jis buvo kitoks – sms n kartu per diena, telefonu snekedavom kasdien, net per pietus paskambindavo. Dabar viso to neliko, o tik metai praejo. Nors kai susitinkam, buna meilus. Vakar kai issakiau pastabas, taip isireiske: “ar mazai meiles ir demesio as tau parodau, kai bunam susitike??” nu blem, o kai nesusitike, tai nieko nereikia, ane… ai.. jauciu kad nieko mum nebus.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
