aš materialistė?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
aš materialistė? situacija va tokia. mano vaikinas atrodo lyg visiškas ubagas. Aš nekalbu apie kažkokias dovanas, net su gimtadieniu man nieko nedovanojo, per visus draugystės metus yra nupirkęs saldainių ir vyno. nu ir picos užsakė kelis kartus. Jokių ten koncertų, renginių, kelionių. Labai norėjau nuvažiuot kur prie jūros, bet ant abiejų tikrai nebūčiau sutaupius, žinant, kad jis nelabai taupus, o ir mokėt už abu kažkaip ir nelabai gražu atrodo.. Matėmės jau tikrai seniai, labai pasiilgau jo, ir labai norėčiau susitikti dviese, bet ne mieste, o pas mane, nes mieste prie visų nesiglamžysiu ten su juo (o labai noriu, paskutinį kartą mieste sėdėjom vasarą…) . Bet jis neturi pinigų ant bilietėlio. Jis neturi pinigų niekam. Nors jo šeima tikrai gerai, net laabai gerai gyvena, bet aš nesuprantu jo finansinės padėties. jam 21m, niekur nedirba. IR jaučiuosi gan nesmagiai kad pas mane niekad nevažiuoja, nes trūksta kelių centų iki bilietėlio.. Negražu lįst į svetimus finansus, bet jau nežinau, ką daryt. jaučiuos, lyg visiškai nerūpėčiau jam, nes bent jau aš tai VISADA turiu santaupų, kurias man tikrai sunkiau sutaupyt, nei jam. Gauna pinigų iš tėvų ir iškart iššvaisto. prisiperka ten visokių čipsų, alaus. Keletą kartų pasakiau, kad gal tu pasilik bent kokius 2 lt kad iki manęs galėtum atvažiuot. bet pasijutau, lyg kišuosi ne į savo reikalus.. nu bet ką daryt? Va šiandien irgi, turi tik litą (man čia išvis nerealu atrodo ant tiek neturėt jokių santaupų), tai siūlo susitikt mieste. nu ok, nuvarysiu, panašu kad lis. tada man jį vestis į kavinę ir statyt viską..? Negaila man, bet kažkaip nesijaučiu, lyg su vyru būčiau.. ką manot apie tokią situaciją?
Tai atsidūrei ten kur reikia – susirasi
gal ir rasčiau, jei ieškočiau. bet dar ten bandau kažką pataisyti
ten nepataisoma… jei 21m ir toks poziuris… tai bus labai sunku ji pakeisti
O tai, manai, kad dar verta čia kažką taisyt? Palik, gal tada susiprotės bent kiek, ir tada gal kas ir pasikeis. Šiaip, manau, tai vos ne laiko gaišimas, savęs erzinimas tik.
na, blogiausiu atveju gali MD temą susikurti kad ieškai merginos ir detaliai save aprašyti, manau kažkas susidomės
nu jooo, jeigu nesugeba atsisakyt vieno alaus butelio dėl to, kad galėtų nuvažiuoti pas savo merginą… tai jau ne kažką. manau tai pasako, kaip tu jam rūpi
jis šiokių tokių psichologinių problemų turi, todėl bandau dar kažką keist, nes baisu jį palikti vieną. žinau, kad blogai darau, bet… sąžinė neleidžia
i kariuomene tam nevekslai reikia tarnauti, aleik negaisk laiko su tokiu, arba uzmauk jam sijona
As irgti esu toki turejusi, dziaugiuosi, kad jy palikau
cia gyvenimo stilius toks pas zmones, ju kaip nekeista nemazai ir as pastebejusi esu. Mazu maziausiai jis turetu uz save susimoket ir taskas. Nelepink statymais jo.
bėkite, autore, bėkite ir net nežiūrėkite atgal. turėjau tokį atvejį artimoje aplinkoje, ir mačiau, kuo tai baigiasi. tėvams atsibodus remti, mergina susituokė su tokiu “pacientu”, tikėdamasi, kad jis pasikeis… viskas tik blogėjo, visus 5 metus kol ji tempė šitą naštą. dirbo per 3 darbus, net būdama nėščia, viskuo rūpinosi pati: vaikais, namais, pajamomis, ir visais reikalas, kuriais tik reikėjo. Nebaigė mokslų, nes dirbti reikėjo. Prastesniais laikais jis leido jai imti net po kelis greitus kreditus su baisiom palūkanom. Jis nesutikdavo net savo tėvams paskambinti, pasiskolinti. Jokie bandymai, nei gražiuoju, nei piktuoju, nieko nepadėjo. Visad atrasdavo pasiteisinimą ko nors nedaryti. Vieną kartą pagaliau sugebėjo priversti įsidarbinti, žinoma išėjo po pusės metų nes per sunku. Per tuos pusę metų vieną kartą sugebėjo iš savo algos sumokėti už buto komunalines išlaidas. Toki žmonės ras kur išleisti visada, tik ne ten, kur reikia. Vieni geria, kiti lošia, treti šiaip išlaidauja kam nereikia… Tai yra, kaip rašote, psichologinė problema, ir gana sunkiai išgydoma. Dalinai tai auklėjimo pasekmė. Dalinai – toks jau šių žmonių charakteris. Tokie žmonės neturi jokios atsakomybės, jokios motyvacijos stengtis dėl kitų, jiems svarbu kad jiems gerai ir patogu. Jie neturi jokių ambicijų, jokių ateities planų, svarbu gerai ir patogu šiandien. O kas bus rytoj, pažiūrėsim rytoj. Blogiausiu atveju žmona/mergina/tėvai išgelbės. Jie deklaruos, kad Jus myli, jie net ir patys tuo tiki dažniausiai, todėl jie nemano, kad kažką apgaudinėja, ar kad kažką daro blogai. Jų mąstymas toks: “Jei man šiandien gerai, tai gi nėra jokių problemų, nieko nereikia man daryti.” O kad kitiems reikia kažką daryti… Na, jų požiūriu, jei sunku, ar nenori – nedaryk. Na ir kas, kad tuomet, tarkime, vaikai ką valgyti neturės. Kam tada vaikų prisidarei? Ir taip toliau, ir be pabaigos. Mano draugei, kuri kaip minėjau tvėrė 5 metus, trūko kantrybė gyventi kaip ubagei šitaip dirbant ir stengiantis, ir dar prasidėjo priekaištai, kodėl ji mažai laiko skirai vaikams, kodėl pvz trumpai juos žindė, kodėl nespėja namų sutvarkyti, kodėl nuolat maisto nepagaminta, kodėl pati visada pavargusi ir nervinga, kodėl jos tokia maža alga, kodėl jis negali visada nusipirkti ko tik užsigeidžia… Moteris dabar vieniša mama, kuria gyvenimą iš naujo, atidavinėja skolas, gailisi tiek iššvaistyto laiko, gailisi, kad tikėjo, kad jis pasikeis, jei ji stengsis. Suprato, kad tai ne jos kaltė, kaip buvo vis bandoma įteigti iš jo pusės… Jis iki šiol nesupranta, kas jai nepatiko, juk pati viską darė kaip norėjo ir ką norėjo. Žodžiu, košmaras. Dabar, kai tai perskaitėte, pagalvokite, ar to Jūs sau linkite? Tokio gyvenimo siekiate? Matau, kad jau klimpstate, nes Jums “sąžinė neleidžia”, nes “jis gali pasikeisti”… NE – tai visam gyvenimui, todėl ir rašau – BĖKITE. Niekas nepadės. Yra daug tikrų, atsakingų vyrų.
ačiū. atpažinau čia jį. Pati nors ir darbo neturiu, bet apsikrovus visokiom neapmokamom praktikom, nes noriu daug pasiekt ir jį kalbinu daryt tą patį, bet matau, kad jam visąlaik bus kas pinigėlį numes, ir šiaip jis jokių ambicijų neturi. ir jau pastebiu, kad man per sunku jį ‘tempt’ paskui save, įkalbinėt, kad galvotų apie karjerą ir ateitį. Aš taupaus pinigus (tuos, kur tėvai duoda pragyvent, tad gyvenu beveik kaip ubagė), kad galėčiau išvažiuot padirbėt ir pamatyt pasaulio, siūliau jam kartu – sakė, kad jis ne toks, jis bijo palikti namus.. Aš irgi bijau, bet gyvenime reik stot prieš baimes! prieš dar perskaitant šitą žinutę parašiau jam, kad viskas baigta, nes mums nepakeliui aišku, turbūt teks keistis numerį, nes tas išsiskyrimas kaip minėjau jau ne vieną mėnesį vyksta, nes jis vis rašo, kaip jam manęs reik. norėjau paklausti, o ką tas jūsų draugės vyras veikdavo? Jis tiesiog sėdėjo namie prie tv, ar kaip?
Skamba lyg aparašytum kokį dvylikos metų vaiką .
pazystama turejo toki vaikina issiskyre, nes jis ja mete
Bet kai issiskyre ji susipazino su visai kitokiu vaikinu, jis ja vaisina, galantiskas yra ir. t.t. na kas savaime yra suprantama etiketas, pagarba, rupinimasis savo antraja puse.
Na va, matosi kad protinga mergina, iš karto supratote. O jis, kaip minėjau, ir pats gali tikėti, kad labai Jus myli, kad Jūs jam vienintelė, todėl tikrai sunku bus išsiskirti taip, kad nerašinėtų.
Bet tai ne meilė, kaip matote. Bent jau ne tokia, kaip ją suprata dauguma žmonių.
Ką veikdavo draugės vyras – na žiūrėdavo filmus, sėdėdavo prie kompo, daugiausia geimindavo, eidavo su draugeliais susitikti. Buvo pradėjęs gerti, tai gydė pora metų iš tų 5, po to lyg ir aprimo, nežinau kaip dabar. Rūkė kaip kaminas, ir tik geras cigaretes. Šliaužiodavo žodžiu po namus, nors vaikai (2 turi) buvo vedami į darželį, nes pabandžius jam palikti, tai sugebėdavo tik pamaitinti, o daugiau jie veikdavo ką nori – galit įsivaizduoti, kokius namus ji rasdavo grįžusi iš pirmojo darbo. Tada dirbdavo antrajį (vakarais iš namų). Naktimis tvarkydavosi namus. Savaitgaliais trečią darbą turėjo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
