Nežinau nuo ko pradėti,tiesiog noriu išsikalbėti ir pasipasakoti kas man yra. Pradėsiu nuo to,kad esu 22 metų mergina turinti savo atskirą gyvenimą,bet tuo pačiu ir bendra su mama.

Turiu labai didelių problemų su mama.

Gyvename viena kitos per kelis kilometrus,kiekvieną dieną matomės ir bendraujame.Bet dažniausiai tarp mūsų gaunasi barniai.Ji dažnai priekaištauja man,kad nesikiščiau į jos gyvenimą.Bet aš matau,kaip ji visur klysta ir tiesiog noriu jai padėti.

Aš visuomet sergu jos problemomis,nes matau kaip ji vargsta.Nuo pat mažumės aš gyvenau sunku gyvenimą,mačiau daug balto ir juodo.Teko naktimis bėgti iš namų,mačiau kaip muša mano mama,ir viską aš pereidavau.Tiesiog mačiau kaip mano mama kenčia.Gyvenome valdiškame bute,mačiau kaip mama lenda į skolas,ir kaip mums neužtenka pragyvenimui.Bet mama buvo įsikibusi vistiek tam tokiam gyvenimui ir jo keisti nenorėjo.Ji brido brido vis tolyn ir kentėjo.Maniau,kad mama priprato tokiam gyvenimui,ir nieko keisti nenorėjo.Man tai buvo skaudžiausia,nes dar šalia du broliai,kuriems trukdavo visko.Gyvenome viename kambaryje. Mama laukia dar buto eilėje būsto pagerinimo sąlygomis. Pralaukusi 20 metų mama taip ir neužturėjo nieko,kaip tik dar daugiau vaikų ir dar daugiau sunkumų. Po 20 metų mama gavo butą,bet ir vėl nebuvo jisai didelis,viso buto plotas buvo 50 kvadratų.O mūsų buvo 6,jau šeima pagausėjusi.Tai aš mano mama,broliai ir sesuo.Plius ir kitas vyras.Ant vyrų jai nesisekė,niekada nebuvo susiradusi normalaus ir šeimyniško vyro.Visi buvo alfonsai kurie mėgo gyventi iš mamos pašalpos ir pridaryti tiktais vaikų.Vyrai būdavo narkomanai arba tinginių pantis.