Pasigydik

iš Vilniaus? tau reikia naujų žmonių, manau, su kuriais galėtum pasikalbėti, apie bet ką, savijautą ir pan

Man atrodo Tau GAL vadinamosios panikos atakos, pasiskaitinėk internete, bet pagal tai ką parašei man panašu į tai, manau psichologė turėtų pagelbėti, o jei ne bent nukreipti ten, kur galėtum gauti sau pagalbos. Arba Tau tiesiog reikia žmogaus, kuriuo galėtum visapusiškai pasitikėti ir jam išsikalbėti, tada pasidaro tikrai lengviau.

Patarciau nueiti pas specialista,jis Jus paprotins,nusiraminsite,issipasakosite!

Oh noez, ka dariti, yš manias tičiojęsi.

Grow the fuck up, iš manęs tavo amžiaus būnant taip išsityčiojo, kad man teko ir purve vėlyvą rudenį su apatiniais būt išmaudyta ir apspjaudyta, ir teko sumuštai sniege pagulėt be striukės. O čia draugų nesusirado mat ir todėl panikos priepuoliai karts nuo karto apima.

Sorry, kad taip griežtai, bet jau pradeda užknisti istorijos “omaigad aš special snowflake, esu nepritapėlė, nerandu draugų, tai einu šokt nuo stogo”.

Be to, turi shitty-ass tėvus, jei jie nepastebėjo, kad kažkas blogai. Mano pastebėjo kone iškart ir suorganizavo perėjimą į kitą mokyklą. Nuo tol niekas manęs tada nebenurenginėjo ir į mane supuvusių kriaušių bei indelių nuo kebabų lėkšteje nebemėtė.

Eik jau pas ne psichologą, o psichoterapeutą. Jeigu iš pseudodepresijos kyla panikos priepuoliai, tai jau pokalbis su moteryte ant sofutės nebepagelbės.

Good luck, vienžo.

Rašai apie savo problemą, bet vieno dalyko taip ir nesupratau. O kokia tų patyčių priežastis? Ką tu darei, kad pakeistum situaciją?

Nu tai tada ne aplinka kalta, kad bailė. )) Niekas už tave tavo smegeninės problemų nesutvarkys. Aš su savo social anxiety susitvarkiau išlipus iš komforto zonos. Nors baisiausiai šikau į batą kiekvieną kartą išeidama iš to savo nuostabaus mažo pasaulėlio, kur niekas į mane nemėto daiktų ir įžeidimų, po kiek laiko baimė išnyko ir draugai atsirado.

Nauja mokykla – naujas gyvenimo puslapis. Naujoj mokykloj gali susikurti sau naują asmenybę ir naują gyvenimą. Šūdžiai toj senoj mokykloj nesikeis, tad aš į mokyklos keitimą labai pozityviai žiūriu ir rekomenduoju visiem.

Ir kas, kad tau sunku. Kam dabar nėra sunku? Man ir buvo be proto sunku. Tavęs bent jau nepastūmė, kad nusiridentum nuo kalno ir nusiridenus apačioj pasitemptum sausgyslę, nes vaikigaliai manė, kad bus labai juokinga.

Nu tai nereikia keist mokyklos į tokią, kuri yra 70 metrų tolėliau nuo buvusios. Mokiausi savo miestelio, užmiesčio mokyklėlėj, kur priima beleką, o perėjau į Kaune esančią gimnaziją, kur atrodo, kad net kita fauna susirinko. Rimti, pozityvūs, protingi ir išsilavinę žmonės, o ne bandiūgos ir gezai su tūpom čiolėm. Taip, buvo keli pažįstami naujoj gimnazijoj, bet patekau į stipresnę klasę dėl savo rezultatų, tad neteko daug su tais pažįstamais bendraut. Visgi toj gimnazijoj +700 moksleivių buvo.

Ir kas, kad bus keli pažįstami naujoj mokykloj, niekas neliepia su jais bendraut. O jei pradės skleist šūdus apie tave, tiesiog pasiųsk n**ui. Problem solved.

O dėl baimės panaikinimo – gi ką tik paaiškinau. Baimės nugalimos su jom susidūrus. Bijojau kraujo – specialiai tapau kraujo donore. Bijojau aukščio – šokau su parašiutu. Bijojau žmonių – išlipau iš komforto zonos ir prisijungiau prie būrelių, ėjau į tūsus ir pan. Jeigu labai norėsi įveikt baimę, įveiksi. O kad čia sėdėsi ir verksi iki dehidratacijos tai nei kažkam įdomu, nei pati sau kažkuo pagelbėsi.

Tu nelabai supranti ką tau sako merginos. Tam kad išnaikintum baimę ir turi kažką keisti. Ir tai turi daryti pati, prisiimti atsakomybę, susitaikyti su savo baimėm ir tada jas nugalėti. O tam reikia pačiai greibtis kažko: ar tai būtų mokyklos pakeitimas, hobio susiradimas (banalu, bet labai padeda), užsirašymas į veiklas ir tą baimę įveikti yra vieninitelis būdas – pažiūrėti jai tiesiai į akis ir daryti tai. Gali pasiimti iš bibliotekos knygų ta tema, tikrai taip pat padeda bei išsikelk savaitinius tikslus, pvz. šią savaitę pati užkalbinsiu vieną žmogų, kitą savaitę užsirašysiu į renginį ir pan. Sekmės

Kad ir ką nuspręstum daryti, žinok, kad pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių ir jiems reikia laiko, per savaitę niekas nepasikeis. Buvau iš dalies panaši į Tave, viskas vyko žigsnelis po žingsnelio, norimą rezultatą pasiekiau po maždaug 3-4 metų, tad reikės įdėti daug darbo su savimi ir dar daugiau ryžto bei kantrybės.

Mokylos keitimas nemanau, kad padės, tai yra vidiniai dalykai baimės, bandyk išsikelti sau kokius nors iššūkius ir jų siek, taip po truputį vis bus lengviau, aš taip darydsvau ir tebedarau, kai noriu išmėginti savo ribas

Papildžiau komentarą perskaitykit. Pirmiausia mano studijos daugiausiai prie to prisidėjo. Mums reikėdavo rašyti daug įvairių savianalizių, kurios savo baimių, tam tikrų įvykių ir pan. analizavimas padėjo man dar labiau suprasti ko man trūksta, kad pradėčiau keistis. Tas savianalizes tekdavo analizuoti su dėstytojomis, tad toks pasidalinimas jau yra mažas žingsnelis, kadangi aš sugebu pripažinti, kad turiu tam tikrų bėdų, išsikalbėdavau ir būdavo geriau, paskui galvodavom kartu, kaip to pasiekti. Aš norėjau įgyti pasitikėjimo savimi, esu intravertė, bet tada mano noras prasilenkė labai su galimybėmis, pvz nuėjau į atranką dėl radijo laidos vedėjos vietos, ot buvo adrenalino, nežinau, kiek kartų prie kabineto durų svarsčiau eit/neit, bet nuėjau, tai vienas beprotiškiausių dalykų, bet išbandymas buvo to vertas. Pabandykit savanoriauti, jeigu yra galimybė, ten ir susitinka žmonės vieni kitų nepažįstantys dažnai, bet už tat kiek iššūkių turėsit ir tikrai į naudą bus. Mokyklos keitimas problemos neišspręs.

Užduosiu klausimą, atsakykit čia arba jei nenorit į pm, privatumą garantuoju.

Jeigu atsikeltum ryte ir viskas būtų, kaip nori, kaip viskas būtų?