Baigiu išprotėt. Kaip skauda.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Laba diena.
Cha, ir vėl bus tema apie nelaimingą meilę. Iš manęs rašytoja kiek prastoka, ir nemoku glaustai reikšti minčių, tačiau pabandysiu kuo trumpiau išdėstyti visą istoriją. Tiesiog labai negera, ir tikrai man reikia pagalbos…
Taigi, turėjau prieš kelis metus vaikiną, kurį nuoširdžiai, tikrai labai mylėjau. Pradraugavome du metus, buvo visko… Buvo dar labai vaikiškas, jam pastoviai “dingdavo meilė”, po to vėl atsirasdavo, ir taip tampėmės, kol paliko galutinai. Labai sunkiai tai išgyvenau, ypač pirmus mėnesius. Visas žaizdas gydžiausi apie du metus. Pagaliau buvau laiminga, kai supratau, kad viskas pamiršta, kad jau galiu gyventi ramiai, kol… neatsirado JIS. Vaikinas buvo simpatiškas, įdomus, protingas. Tačiau, įgijusi patirties, bijojau jį prisileisti, galvojau – juk vėl bus tas pats, kas buvo su tuo vaikinu, su kuriuo draugavau du metus. Iš tikro, net šalinausi jo, nenorėjau pradėti santykių, matyt kažkur slapta kuždėjo man nuojauta, kad nereikia. Tačiau jis lindo, lindo, lindo į mano gyvenimą, kol jį prisileidau ir beprotiškai pamilau. Ir tada tam vaikinui pasidariau tuščia vieta. Daug pykomės, aišku – jis kaltino mane. Kad išsigalvoju viską, kad apskritai esu pasaulio blogis O iš tiesų, man tiesiog trūko jo dėmesio, turbūt ant pirštų būčiau galėjusi suskaičiuoti, kiek jis man kartų pasakė kokį komplimentą, ar kad myli… Nekalbu apie jo girtus nuotykius – agresiją, galėjo išplūsti pačiais baisiausiais žodžiais. Na, bet aš vistiek stengiausi, bandžiau kažką taisyti, jis atseit irgi, tačiau mačiau, kad iš tiesų – nei kiek jis manęs tiesiog nevertino… Na, ir atėjo ta diena, kai jis, būtent JIS pasakė, kad viskas baigta. Ir vėl tos pačios ašaros, normaliai nebevalgau, nekalbu apie miego naujus “įpročius”. Skaudžiausia, kad pats veržėsi būti su manimi būti, aš vėl prisileidau žmogų, ir vėl nudegiau…
Ką man dabar daryti…?
Patarciau maziau sikti i bata. Dar ne viena nenumire, nenumirsi ir tu.
Ciniškas pasisakymas… Neketinu aš dėl to numirti, tik nebežinau, kaip sau padėti…
Nustok saves gaileti, tai ir baigsis viskas.
Priimk tai kaip gyvenimo pamoką. Susiimk. Skirk laiko sau, o ne bernams, užsiimk mėgiama veikla, išmok gyventi viena sau, o ne dėl kažko. Daryk tai, dėl ko save mylėtum.
Dar viskas šviežia… Už tai ir gailiu savęs. Nes atrodo, nesu kažkoks blogas žmogus, o užsilipa ant galvos visi, kas netingi. Tiesiog norėjau gražių santykių, o gavau vėl spjūvį į veidą. Na, ir jūs pati taip lengvai išgyvenote visus išsiskyrimus, jei tokių turėjote?
Jei issilaizei zaizdas pirmaji karta,issilaizysi ir dabar. Visa skausma sirdutej turi isgyventi, vaistu nuo to nera. Beeet nebijok prisileisti kitu vaikinu.
Bet tai per du metus… Dabar pagalvoju – siaubingas laiko tarpas. Baisu ir pagalvoti, kiek liūdėsiu dabar. Ir neįsivaizduoju, ar išvis dar atsiras koks vaikinas mano gyvenime, o jei ir atsiras – ar sugebėsiu dar kažką priimti į savo gyvenimą…
Nera to blogo, kas neiseitu i gera
Nuteik save, kad rasi saves verta (daug geresni)
Pavasaris! Pasikeisk sukuosena, nusipirk nauju rubu, sportuok…Ar verti asaru, kurie mus iskaudina?
Viskas praeis, nesigadink sveikatos
Kvailelės ,jūs kvailelės.Verkiate dėl tokio šūūūūūd……Kur merginos gyvena patyrusios prievartą,smurtą.Jos gyvena su dar gilesniu skausmu,tiek fizišku,tiek emocišku.O čia tik nelaiminga meilė,baik verkti,ir pagalvok apie tas ,kurios dar labiau kenčia nei tu.Nevertas jis tavo ašarų,nusivalyk skausmo ašaras,ir gyvenk toliau.
Gal tavo vaikinų pasirinkimas blogas.Pažystu merginą,kuri atsidavė pirmam ,vos porą mėn pradraugavo ,jis iš jos gavo visko ko norėjo ,ir paliko ją.Vėliau vėl kažkokį loderį susirado,ji paliko jį .Dabar su trečiu gyvena,turi vaiką,bet ir tuo nusivylusi.Prisisvajojo koks fainas,o dabar turi ,kuris nevertina jos.Ne kartą skundėsi ji man ,dėl jo.Tad patarimas,neprisivajokit,ir neįsimylėkit per greit.Susikinėk rečiau,ilgiau draugauk neatsiduodant,taip tu per greit pateiki save,o jie atsiskleidžia ,kokie ožiai yra.
Aš dabar pati tą patį išgyvenu. Bijojau prisileist, o jis lindo, lindo. Kai prisileidau jau dingo jo meilė, gavau kaip tu sakai spjūvį į veidą ir irgi antrą kartą Išties sunku, verkiu daug, dažnai apie jį galvoju, o jam dzin. Raminu save tuo, kad laikas geriausias gydytojas ir jei vėl neišėjo reiškia dar ne tas žmogus.
Paciai dabar labai skauda. Ka merginos sako- teisybe.suprantu, kad yra zymiai didesniu bedu, nei buves vaikinas susirado kita, bet siuo metu maniske man atrodo pati didziausia. Kaip atistiest, nezinau. Galvoj sumaistis, sirdyje chaosas.
Tu jau dabar nusiteiki save kad sunku bus porą metų kol atsigausi, kad bus daug ašarų ir išgyvenimų. Kaip nusiteiksi taip ir bus.
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
Labai užjaučiu, kai pati suprantu, ką reiškia toks skausmas… Merginos, jungiamės į sudaužytų širdžių klubą?
Palaikymas dar niekam nepakenke
Mano pirmas bernas tai buvo toks pat lopas kaip jūsų ir dar baisesnis, bet va atsirado kitas, visai priešingybė. Ir net nebijojau prisileist po pirmojo, juk gyvenam kartą ir reikia eiti tolyn, rinktis žmogų, su kuriuo gyvensi visą savo gyvenimą ir neverkšlent dėl kokio asilo, aš sau vyrą jau radau
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
