Laba diena.

Cha, ir vėl bus tema apie nelaimingą meilę. Iš manęs rašytoja kiek prastoka, ir nemoku glaustai reikšti minčių, tačiau pabandysiu kuo trumpiau išdėstyti visą istoriją. Tiesiog labai negera, ir tikrai man reikia pagalbos…

Taigi, turėjau prieš kelis metus vaikiną, kurį nuoširdžiai, tikrai labai mylėjau. Pradraugavome du metus, buvo visko… Buvo dar labai vaikiškas, jam pastoviai “dingdavo meilė”, po to vėl atsirasdavo, ir taip tampėmės, kol paliko galutinai. Labai sunkiai tai išgyvenau, ypač pirmus mėnesius. Visas žaizdas gydžiausi apie du metus. Pagaliau buvau laiminga, kai supratau, kad viskas pamiršta, kad jau galiu gyventi ramiai, kol… neatsirado JIS. Vaikinas buvo simpatiškas, įdomus, protingas. Tačiau, įgijusi patirties, bijojau jį prisileisti, galvojau – juk vėl bus tas pats, kas buvo su tuo vaikinu, su kuriuo draugavau du metus. Iš tikro, net šalinausi jo, nenorėjau pradėti santykių, matyt kažkur slapta kuždėjo man nuojauta, kad nereikia. Tačiau jis lindo, lindo, lindo į mano gyvenimą, kol jį prisileidau ir beprotiškai pamilau. Ir tada tam vaikinui pasidariau tuščia vieta. Daug pykomės, aišku – jis kaltino mane. Kad išsigalvoju viską, kad apskritai esu pasaulio blogis O iš tiesų, man tiesiog trūko jo dėmesio, turbūt ant pirštų būčiau galėjusi suskaičiuoti, kiek jis man kartų pasakė kokį komplimentą, ar kad myli… Nekalbu apie jo girtus nuotykius – agresiją, galėjo išplūsti pačiais baisiausiais žodžiais. Na, bet aš vistiek stengiausi, bandžiau kažką taisyti, jis atseit irgi, tačiau mačiau, kad iš tiesų – nei kiek jis manęs tiesiog nevertino… Na, ir atėjo ta diena, kai jis, būtent JIS pasakė, kad viskas baigta. Ir vėl tos pačios ašaros, normaliai nebevalgau, nekalbu apie miego naujus “įpročius”. Skaudžiausia, kad pats veržėsi būti su manimi būti, aš vėl prisileidau žmogų, ir vėl nudegiau…

Ką man dabar daryti…?