Bijau gyventi provincijoje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ten turėtume savo nuosavą namą, čia, mieste, neturime nieko. Ten ir man, ir mano vyrui būtų darbas su geru atlyginimu, čia neturim nieko. Bet mes sakome NE provincijai. Kodėl?
Mes abu esame iš ten kilę. Mano vaikystės prisiminimai – “artimos sielos” paieška, liūdna ir nesėkminga, būrys bandos instinkto užvaldytų paauglių, pirštais badančių tuos, kurie nesidomi mada, apkalbos ir paskalos, kaip pančiai, kurie veržia ir trukdo įkvėpti laisvės oro, paauglystėje prasidėjusios kelionės į miestą, kur gali tiesiog pabendrauti su žmonėmis. Tiesiog pabendrauti, nedalyvaujant kažkokiame mįslingame provincijos socialiniame žaidime. Vyro prisiminimai – patyčios klasėje, skirtos vaikams, kurie gerai mokosi, ir rimtų rimčiausi samprotavimai, gal tie nevykėliai nesugeba gerai nusigerti, dėl to jiems belieka mokytis?
Kartais mes atvažiuojame aplankyti savo tėvų. Kiti apie mus sako, jog važiuojame “namo”, mes juokiamės iš taip sakančių. Kaskart atvažiavę suprantame vietos gyventojų aktualijas, rūpesčius. Kelyje nuo stoties link tėvų namų stovi suoliukai, kur renkasi jaunų vyrų kompanijos. Šiuo metu mes jiems esame “pyderai” ir “gaidžiai” (pamiršau paminėti, kad aš moteris?). Atrodo, jie tikrai tuo tiki, eidamas pro juos jauti sklindančią neapykantą viskam, kas svetima, kas gyvena kita nei šio kaimo dvasia.
Tėvai nesupranta. Imkit tik tą namą, sako jie, pasistatysit tvoras, pasamdysit apsaugą, jeigu taip bijot kažkokių girtuoklių. Bet mes norime gyventi visuomenėje, ne atsiriboti nuo jos. Norime gatvėje eidami sutikę kaimynus sulaukti atsakymo į pasisveikinimą, o ne nužiūrinėjimo ir pašaipų. Norime, kad mūsų vaikai mokykloje būtų vertinami mokytojų ir turėtų draugų. Ar namas ir tūkstančiai gali tai atpirkti?
Uzaugau nedideliame miestlyje,ir sie metai paskutiniai jame. Gaila tik bus pakelti sparnus is namu,nes labai myliu savo seima, o del viso kito nesijaudinu. Provincijoje vien ik apkalbos, visi vieni kitus pazysta, veikti nera ka, isvaziuoju i didmiesti greitu metu ir laabai gdziaugiuos 100proc. zinau kad niekada nesukursiu seimos provincijoje,mazame mietelyje
Ir aš taip kažkada galvojau
Gyvenu nedideliam miestelyje netoli Telšių – į nieką nemainyčiau. Taip, netrūksta intrigų, bet jos dažniausiai arba tarp pensijinio amžiaus moteryčių, arba tarp kokių nors senmergių arba tarp trylikamečių. Jei jums kažkas atrodo blogai tik iš pasakojimų ar televizoriaus, ir iš to susidarote įvaizdį apie provinciją plačiąja prasme – keiskite požiūrį. Dauguma jaunosios kartos ar vidutinio amžiaus atstovų yra išsilavinę, protingi, išprusę žmonės. Mano gimtasis miestelis yra išauginęs ne vieną šviesų šiuolaikinės Lietuvos žmogų, kuriuo gali didžiuotis visa mūsų Tėvynė. Miestelyje veikia Gimnazija, Profesinė mokykla, daug kitų viešųjų įstaigų, svarbių šiuolaikinei Lietuvos kultūrai. Yra daug aktyvių bendruomenės narių, plečiančių jaunųjų gyventojų akiratį, buriančių gyventojus į bendruomenę, kurioje netrūksta įvairios veiklos – atsirastų čia ką veikti ir norintiems dainuoti, ir norintiems šokti, ir mylintiems sportą. Džiugu, kad dabar vis dažniau atkreipiamas dėmesys būtent į ‘provincijas’. Gražu žiūrėti kaip tvarkomas gimtasis miestelis – atnaujinami kultūrinę reikšmę turintys pastatai, įstaigos, tvarkomas gamtovaizdis. Taip pat galime pasigirti kad gyvename Regioniniame Parke, kas taip pat yra nemaža privilegija. Žinoma, negalime užmiršti ir istorinės miestelio reikšmės, kuri yra svaresnė bei įspūdingesnė už kai kurių ‘didžiųjų miestų’ istorinę praeitį. Jeigu ko nors nerandame miestelio parduotuvėje, važiuojame į didesnį už 30 km, ne taip jau toli. O tuo labiau šiais laikais išplėtota galimybė užsisakyti prekes internetu, kad ir iš viso pasaulio. Ir dar vienas pliusas miestelio kišenėn – Žemaičių tarmė. Vien dėl to nemainyčiau šios provincijos į nieką kitą.
Man pačiai dažnai tenka būti Vilniuje. Žinoma, didelis miestas, daug žmonių ir panašiai. Bet ten žmonės visad kažkur skuba, susirūpinę, paskendę savo monotoniškoje kasdienybės rutinoje. Dažniau pasitaikantis atvejis, kad būsi apšauktas kokio nusigėrusio valkatos, besikuisiančio prie konteinerio mieste, negu mažame miestelyje.
Mano nuomone – kad būtum gerbiamas nesvarbu kur – mieste ar kaime, turi užsitarnauti savo vardą, jei reikia – nebijoti būti kitoks. Bet niekada niekam nelinkiu susidaryti klaidingo įspūdžio iš televizijos ekrano ar iš MD forumo.
As ir nelyginu. Tiesiog autore pasake, kad jei as pripratus prie provincijos gyvenimo ir mane ten visi priema kaip sava – tai as jos ir nesuprasiu Nes pagal ja tik zmones is dideliu miestu ja suprasti gali…
Todel ir pasisakiau, kad kaip zmogus is didelies provincijos Vilniaus – galiu ir nesuprast, nes Vilniuje mane priema kaip sava
Aš visą savo gyvenimą gyvenu mieste, bet tenka savaitgaliais ir per vasaros atostogas pabūti kaime. Ten smagu, grynas, oras, savas kiemas ir linksmi kaimynai pensininkai su savo anūkais ir piktais šuniukais. Visi vieni kitiems padeda, lankosi vieni pas kitus… Jaučiuosi kaip visuomenės dalis. Tačiau miestelyje šalia kaimo man nejauku. Jaunimas ten visai kitoks, daug prasigėrusių žmonių be gyvenimo tikslo, pašaipos dėl kitokio laisvalaikio ir noro dalyvauti socialiniame gyvenime. Todėl galima daryti išvadą, kad labai priklauso nuo ten gyvenančių žmonių, o ne pačios PROVINCIJOS sąvokos.
Nelyginkit Vilniaus su miesteliu Vilniuj per daug žmonių, visi labai skirtingi, visi prie tų skirtumų pripratę, todėl retai kam apskritai įdomus būsi. Mažam miestelyje vienas kitą pažįsta, skirtumus iškart pastebi ir atkreipia dėmesį, be to žmonėms trūksta atrakcijų, įdomybių, todėl pasidaro tas atrakcijas iš “svetimų” atvykėlių.
Jei ne paslapti , kaip tas miestelis vadinasi, kur zmones tiek pilni neapkantos??
O gal jus ten viska per padidinimo stikla sureiksminate??
Tokia jau ta provincija, gūdūs nieko nematę žmonės, geriau gyventi skurdžiau, bet laimingai
Aš pati užaugau nedideliame miestuke, bet ten buvo ramu ir gera…
O gal viskas pasikeistų, jei ten turėtumėte savo sodą, kuriuo visad rūpintumėtės, įsigytumėte didelį šunį?
Net nežinau. Aš matau vien pliusus, gyvenant nedideliuose miestuose ar kaimuose, bet problema, kurią aprašėte, taip pat didelė…
Oho Kokiam čia miestely taip?
Man kaip tik atvirkščiai – didmiesčiai netraukia, traukia mažesni miestai
čia ne vienas miestelis, bet pora tokių.
Gali būti, kad jūs to net nematote, nes gyvenate ten ir vietiniams esate savas. O mus atpažįsta kaip svetimus.
Aš, baigusi universitete mokslus, iš Vilniaus persikėliau gyventi į provinciją – Telšius. Pati gimiau ir augau Vilniuje. Nė kiek nesigailiu. Nebijau apkalbų, tiesiog nereikia duoti joms priežasties. Visada reikia laikytis atstumo su kaimynais, mandagiai kalbėtis, kuo mažiau pasakoti apie save, ir niekam nieko nesiteisinti. Mano miestelis labai gražus, čia gaivus oras, už Europos sąjungos pinigėlius labai gražiai sutvarkytas miestas ir Masčio ežero pakrantė. Labai gerai auginti vaikus. O ir visą miestą gali apeiti vos ne pėsčiom, nebūna automobilių kamsčių. Renginių irgi netrūksta. Vien pliusai gyvenant provincijoje.
Ir visai aš nepasiilgstu tų Akropolių, ir didelio šurmulio, nuolatinio skubėjimo. Bet. Pasiilgstu tik artimųjų akis į akį pasikalbėjimo. Tačiaų 300 km tai ne 2000 km.
Baisiausia kai man visą gyvenima nugyvenus mieste teko svečiuotis provincijoje tai gero žodžio tikrai neišgirsi
gyvenu provincijoje,ir niekas manes neisvarytu i didmiesty,ne uz kageras kaimas,susisiekimas su miestu,puikus darzelis vaikui,net dvi parduotuves,daug jaunimo,savas kiemas,darzas,sodas..vieni pliusaineisivaizduoju kur jus toki kaima radot,negali viskas but tik blogai.pas mus irgi yra tu isgerusiu dedziu ir pliotkininikiu tetu,bet stengiames matyti tik tai,kas gera ir grazu
Bet juk į didmiesčius gyventi dažniausiai susirenka iš provincijų Aš pati dabar studijuodama gyvenu Kaune, pati kilusi iš šiek tiek mažesnio miesto ir planuoju kraustytis į kitą kuris panašus dydžiu į mano gimtąjį miestą Nežinau, man ten kaip tik atrodo visi draugiškesni, miestas mažesnis, viskas ranka pasiekiama… O žmonių yra visur ir visokių, manau tose provincijose ne visi blogi
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
