Ten turėtume savo nuosavą namą, čia, mieste, neturime nieko. Ten ir man, ir mano vyrui būtų darbas su geru atlyginimu, čia neturim nieko. Bet mes sakome NE provincijai. Kodėl?

Mes abu esame iš ten kilę. Mano vaikystės prisiminimai – “artimos sielos” paieška, liūdna ir nesėkminga, būrys bandos instinkto užvaldytų paauglių, pirštais badančių tuos, kurie nesidomi mada, apkalbos ir paskalos, kaip pančiai, kurie veržia ir trukdo įkvėpti laisvės oro, paauglystėje prasidėjusios kelionės į miestą, kur gali tiesiog pabendrauti su žmonėmis. Tiesiog pabendrauti, nedalyvaujant kažkokiame mįslingame provincijos socialiniame žaidime. Vyro prisiminimai – patyčios klasėje, skirtos vaikams, kurie gerai mokosi, ir rimtų rimčiausi samprotavimai, gal tie nevykėliai nesugeba gerai nusigerti, dėl to jiems belieka mokytis?

Kartais mes atvažiuojame aplankyti savo tėvų. Kiti apie mus sako, jog važiuojame “namo”, mes juokiamės iš taip sakančių. Kaskart atvažiavę suprantame vietos gyventojų aktualijas, rūpesčius. Kelyje nuo stoties link tėvų namų stovi suoliukai, kur renkasi jaunų vyrų kompanijos. Šiuo metu mes jiems esame “pyderai” ir “gaidžiai” (pamiršau paminėti, kad aš moteris?). Atrodo, jie tikrai tuo tiki, eidamas pro juos jauti sklindančią neapykantą viskam, kas svetima, kas gyvena kita nei šio kaimo dvasia.

Tėvai nesupranta. Imkit tik tą namą, sako jie, pasistatysit tvoras, pasamdysit apsaugą, jeigu taip bijot kažkokių girtuoklių. Bet mes norime gyventi visuomenėje, ne atsiriboti nuo jos. Norime gatvėje eidami sutikę kaimynus sulaukti atsakymo į pasisveikinimą, o ne nužiūrinėjimo ir pašaipų. Norime, kad mūsų vaikai mokykloje būtų vertinami mokytojų ir turėtų draugų. Ar namas ir tūkstančiai gali tai atpirkti?