Sveikos, merginos. Tikiuosi sulaukti iš jūsų patarimo.

Mano problema yra ta, jog esu tyli, intravertė, todėl man ypač sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. “Kodėl nieko nesakai?”, “Kodėl esi tokia tyli?” – klausimai, kurių dažnai manęs klausia. Dažniausiai nepratariu nė žodžio, kai būnu svetimų žmonių kompanijoje, nes neturiu, ką pasakyti. Dėl to jaučiuosi labai prastai. Prieš susitinkant jauti milžinišką baimę, o galiausiai didelį nusivylimą savimi, kai, geriausiu atveju, sugebėjai pratarti vos porą žodžių. Žinau, kad jeigu nieko nekeisi, tai niekas ir nepasikeis. Geriausias būdas įveikti savo baimę – su ja susidurti akis į akį. Todėl pradėjau lankyti įvairias paskaitas, kursus, į kuriuos nueiti MAN VIENAI (kaip žinoma, beveik visada visi eina su draugais) buvo didelis iššūkis prisiversti. Tačiau kad ir kur aš beeičiau, vis vien ta problema nemažėja. Kai žiūri į kitas mergina, kurios susitinka nepažinodamos viena kitos ir per 10 minučių sugeba susidraugauti, juokauti drauge – tai mane varo į neviltį. Su vienu žmogumi galiu šiaip ne taip palaikyti pokalbį, bet su žmonių grupe – niekada. Dažniausiai būnu klausytoja. Galbūt aš esu nuoboda ir man reikėtų KAŽKUO TUO ypatingu domėtis, kad tapčiau patrauklia pokalbio pašnekove? Einu į įvairias paskaitas, savanoriauju, bet iš to gaunasi šnipštas. Apie pokalbius su vaikinais galiu iš viso pamiršti (na, neskaitant savo dviejų klasiokų). Be to, pusė mano klasiokų su manimi net nepasisveikina, ypač tie, kurie yra gana bendraujantys ir vieni iš populiaresnių mūsų klasėje, bet ir tie kiti net nesisveikina. Galbūt kažkas sakys : “Na, galbūt tai ne tie žmonės, galbūt jūsų pomėgiai nesutampa”, bet kartais tokių situacijų neina išvengti… Patarkite, prašau, ką nors.