skaitau ir man atrodo , kad mano situacija apraset as kai turejau mazyli, irgi depresija buvo uzpuolus, vyras grys is darbo idek valgyt ir prie kompo, as sakydavau pasidziauk vaiku, o jis atrezdavo as pavarges,sakydavau, o ka as pilna jegu? issekus buvau, nieko man nepadejo verkiau ir verkiau, bet kai vaikelis ugtelejo kai pradejo vaiksciot, pasikeite gyvenimas, pradejo su vaiku labiau zaisti, net kvaila atrodo bet karta pasakiau ramei, isjunk kompa ir ateik salia manes, parodysiu kaip reikia su vaiku zaisti ir bendrauti…na ir paklause, po biski po biski, ir viskas atsistate i vietas, db kiekviena vakara duksta tik neskubekit issiskirt, nezinau, jus susimete gyvenat ir jus galit palikt ir iseit, kaip cia kai kurios siule, na,o mes esam susituoke santuoka rimtas ir sventas dalykas,neskubejau det tasku, tik viena syki pagazdinau sudejau visus rubus i maisus, ir sakau varyk kur nori man taves nereikia..bet tai jo nesujaudino, zinojo, kad as nerimtai…reikia tiesiog si etapa isgyvent, niekas nera pasakes, kad vaikui gimus bus lengva..reikia kantrybes..tuolabiau jis pas kitu neina, negriaukit santykiu, gal su laiku jusu vyrui ar draugui isijunks tevystes jausmas, to ir linkiu

Kaip užjaučiu. Beje, pritariu aukščiau rašančioms kad neskubėtumėt dėt taškų..

Kažkaip gera žinot kad man dar visas tas tėviškasis gyvenimas toli, tačiau nesuprantu kaip taip galima. Manau kad su savo žmogumi turi būti lyg su geriausiu draugu, o ne kone nepažįstami po vienu stogu.