Didžiulis šokas po avarijos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas merginos. Trumpai papasakoti neišeis, tad toms kurios netingi paskaityti – tai Jums.
Turiu didžiulę baimę, jei tai galima vadinti baime. Mirties, kraujo, avarijų. Kodėl, nežinau, todėl pagaliau noriu sužinoti apie tai plačiau. Iš karto perspėju, mano šeimoje mirusių žmonių per avariją nėra. Taip pat iš karto pasakau, kad man kažkas nuostabaus yra greitis. Turbūt nuo nieko nekaifuoju taip, kaip nuo ralio. Atrodo priešingybės. Labiausiai patinka greitis, ir labiausiai bijau jo pasekmių. Taigi, senai, kai buvau mažytė, nelabai toli nuo mano namų įvyko kraupi avarija, posūkyje mašina nuvažiavo nuo kelio, ten buvo skardis, o apačioje didžiulis akmuo. Avarijos metu žuvo 5 žmonės. Iki šiol ten man pati kraupiausia vieta, pro kurią praeidama jaučiu kaip suspaudžia širdį. Tos avarijos nemačiau, tik girdėjau, nes tuo metu buvau kieme, žaidžiau ir išgirdau didžiulį smūgį, atrodė kažkas būtų trenkiasi prie pat manęs, o tai buvo už maždaug 4km, tuo metu mašina trenkėsi į didžiulį akmenį. Aišku aš nesupratau kas ten įvyko, bet mano tėvai iš karto nuvažiavo iki ten, pažiūrėti kas buvo. Aš likau namuose. Kai tėvai sugrįžo, mama buvo su ašaromis akyse, ir nieko man nesakė, bet po truputį pradėjo pasakoti. Kai viską sužinojau, apsiverkiau. Man buvo šokas kelioms dienoms (kaip pasakojo mama, nes pati mažai ką prisimenu). Aišku laikui bėgant užsimiršau, bet po kažkur 4 metų man viskas sugrįžo į atmintį. Taigi, puikiai prisimenu, tada man buvo 10 metų. Važiavau su tėvais. Iš toli pamatėm užtvertus kelius,įvykusią avariją, pravažiuoti negalėjom, o kito apvažiavimo nebuvo, tad teko laukti.
Tėvai be abejo išlipo, tada ėjau iš aš. Mačiau VISKĄ. Ten buvo sankryža, susidūrė trys mašinos. Ant kelio buvo daug kraujo, ypatingai prie vienos mašinos. O aš mačiau visą procesą, kaip iš sumaitotas mašinos ištraukė žmogų (vyrą), jis buvo sunkiai sužeistas, kraujuotas, mačiau kaip jį paguldė į greitosios mašiną,ir ilgokai ten gulėjo, kol jį apsupę buvo daug žmonių. Po kiek laiko atvažiavo jo (kaip supratau) dukra arba žmona, nes to vyro ar vaikino amžiaus suprasti deja nebuvo galima. Ji pribėgo prie jo, tupėjo, verkė, net ne tas žodis verkė, tai buvo kažkas baisaus. Jis jai nepratarė nei žodžio. Viskas baigėsi šiuo vaizdu, nes po to greitoji išvažiavo, kelias buvo nuplautas ir atidarytas, žmonės išsiskirstė. Mes išvažiavom, mes šis įvykis mane tiesiog sukrėtė, ir nuo laiko nerandu ramybės.. Visada pravažiuodama pakelėse pastebiu krepšelius su gėlėmis, na kaip suprantate jie būna padėti po avarijų. Ir tai man sukelia didžiulį stresą. Ko gero nieko taip nebijau. Kodėl? Nes aš visada matydama tuos krepšelius, kitokias avarijos žymes, kraują patiriu kažką nesuprantamo. Tai būna maždaug minutės procesas, kuomet aš pradedu virpėti, jaudintis, bijoti, širdis pradeda plakti labai greitai, išmuša šaltas prakaitas, o tai baigiasi mano nualpimu, po kurio aš atsibundu geros būsenos, nieko nejausdama.
Temą sugalvojau sukurti po šiandienos sapno, kad žuvau avarijoje. O ir šiandien prastai jaučiuosi, iš lovos lipti nesinori. Tad tiesiog padiskutuokim merginos, kaip Jūs manot, kas tai, kodėl šitaip yra. Apie psichologus galite net nekalbėti.
Nebūkit abejingos šiai temai, man tai svarbu
Niekada nesupratau ir nesuprasiu žmonių kurie prie avarijų sustoja ar nueina pažiūrėti. Ką kalbėti jau apie tuos kurie tai daro su vaikais. Čia koks šou? Atrakcija?
O kodėl visgi nenori psichologo? Padėtų identifikuoti baimę ir pamokytų ją įveikti
tikn keliu, pasisakyti ir pagelbėti čia tema negaliu
Kas padaryta, tas padaryta. Pati dabar to nieku gyvu nedaryčiau, ir niekam nepatarčiau
Net nežinau ką pasakyti. Jauna būdama pamatėte tokius vaizdus, tiesiog giliai įsirėžė jie jums į atmintį, nes tai jus šokiravo, todėl dabar ta vieta ir kelia tokius jausmus. Pamėginkit gal ir pati kokį kartą nunešti ten žvakutę ir uždegti, gal ramiau pasidarys
Pritariu, mano tevai net neleisdavo ziuret i ta ivykio vieta, kai avariju budavo.. Ka sau galvoja kiti, gi pakenkti vaiko psichikai gali…
na tasi jei nekalbeti apie psichologus, tai ka tau patarti? siais mokslo metais kaip tik mokemes kaip padeti zmonems esantiems potrauminiame soke. laiku nesuteikus pagalbos, tai lieka visam gyvenimui. ilgainiui gali virsti depresija arba kokia kita psichikos liga.
Svarbu kad supratote. Bet autore, manau kad būtent tai ir išgąsdino jus. Tikrai eičiau pasikalbėti su specialistu. Jie žino kaip tokias baimes numalšinti.
o popkornų neišsitraukėt pavalgyti žiūrėdami?
Taip pat vienas iš dalykų, jus paveikusių, gali būti tos verkiančios moters vaizdas, greičiausiai tuo metu supratote (arba dabar atsimindama suprantate), kad į avariją pateko jai labai artimas žmogus, jūs išsigandot, kad niekam iš jūsų artimųjų taip nenutiktų. Na, aš čia tik spėlioju.
O sapnuojate tai todėl, nes labai daug apie tai mąstote, tai užima labai didelę dalį jūsų gyvenimo. Tai negerai, arba išmokit kaip nors su tuo susitaikyti, arba kraustykitės iš tos vietos, eikit pro kitą taką i pan.
Ko jūs čia smerkiat, jai tik 10 metų tebuvo, nereik šnekėti nesąmonių.
Labai juokinga. Ne čia pataikei, jei pati nesusipranti
norit pagalbos, bet nenorit psichologo, jie tam yra kad padetu tokiose situacijose
Ne jau neįmanoma apsieiti be psichologo? :/
Aptarėme bendriausius potrauminio streso sutrikimo požymius, kurie konkretaus asmens gyvenime gali pasireikšti labai savitai, individualiai. Norėjosi tik atkreipti dėmesį į tai, kad visi esame labai trapūs ir pažeidžiami. Ir niekas, jokia patirtis nepraeina be pėdsakų. Jei taip atsitinka, kad tie padariniai nesiliauja ardę ir griovę mūsų gyvenimo – kreipkimės pagalbos į specialistus. Nekankinkime savęs ir artimųjų. O jei žmogus savanoriškai sutinka dalyvauti karo veiksmuose, net kaip samdomas karys, jis turi žinoti riziką ir kainą, kurią gali tekti sumokėti dažnai už labai patrauklų uždarbį.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
