Labas merginos. Trumpai papasakoti neišeis, tad toms kurios netingi paskaityti – tai Jums.

Turiu didžiulę baimę, jei tai galima vadinti baime. Mirties, kraujo, avarijų. Kodėl, nežinau, todėl pagaliau noriu sužinoti apie tai plačiau. Iš karto perspėju, mano šeimoje mirusių žmonių per avariją nėra. Taip pat iš karto pasakau, kad man kažkas nuostabaus yra greitis. Turbūt nuo nieko nekaifuoju taip, kaip nuo ralio. Atrodo priešingybės. Labiausiai patinka greitis, ir labiausiai bijau jo pasekmių. Taigi, senai, kai buvau mažytė, nelabai toli nuo mano namų įvyko kraupi avarija, posūkyje mašina nuvažiavo nuo kelio, ten buvo skardis, o apačioje didžiulis akmuo. Avarijos metu žuvo 5 žmonės. Iki šiol ten man pati kraupiausia vieta, pro kurią praeidama jaučiu kaip suspaudžia širdį. Tos avarijos nemačiau, tik girdėjau, nes tuo metu buvau kieme, žaidžiau ir išgirdau didžiulį smūgį, atrodė kažkas būtų trenkiasi prie pat manęs, o tai buvo už maždaug 4km, tuo metu mašina trenkėsi į didžiulį akmenį. Aišku aš nesupratau kas ten įvyko, bet mano tėvai iš karto nuvažiavo iki ten, pažiūrėti kas buvo. Aš likau namuose. Kai tėvai sugrįžo, mama buvo su ašaromis akyse, ir nieko man nesakė, bet po truputį pradėjo pasakoti. Kai viską sužinojau, apsiverkiau. Man buvo šokas kelioms dienoms (kaip pasakojo mama, nes pati mažai ką prisimenu). Aišku laikui bėgant užsimiršau, bet po kažkur 4 metų man viskas sugrįžo į atmintį. Taigi, puikiai prisimenu, tada man buvo 10 metų. Važiavau su tėvais. Iš toli pamatėm užtvertus kelius,įvykusią avariją, pravažiuoti negalėjom, o kito apvažiavimo nebuvo, tad teko laukti.

Tėvai be abejo išlipo, tada ėjau iš aš. Mačiau VISKĄ. Ten buvo sankryža, susidūrė trys mašinos. Ant kelio buvo daug kraujo, ypatingai prie vienos mašinos. O aš mačiau visą procesą, kaip iš sumaitotas mašinos ištraukė žmogų (vyrą), jis buvo sunkiai sužeistas, kraujuotas, mačiau kaip jį paguldė į greitosios mašiną,ir ilgokai ten gulėjo, kol jį apsupę buvo daug žmonių. Po kiek laiko atvažiavo jo (kaip supratau) dukra arba žmona, nes to vyro ar vaikino amžiaus suprasti deja nebuvo galima. Ji pribėgo prie jo, tupėjo, verkė, net ne tas žodis verkė, tai buvo kažkas baisaus. Jis jai nepratarė nei žodžio. Viskas baigėsi šiuo vaizdu, nes po to greitoji išvažiavo, kelias buvo nuplautas ir atidarytas, žmonės išsiskirstė. Mes išvažiavom, mes šis įvykis mane tiesiog sukrėtė, ir nuo laiko nerandu ramybės.. Visada pravažiuodama pakelėse pastebiu krepšelius su gėlėmis, na kaip suprantate jie būna padėti po avarijų. Ir tai man sukelia didžiulį stresą. Ko gero nieko taip nebijau. Kodėl? Nes aš visada matydama tuos krepšelius, kitokias avarijos žymes, kraują patiriu kažką nesuprantamo. Tai būna maždaug minutės procesas, kuomet aš pradedu virpėti, jaudintis, bijoti, širdis pradeda plakti labai greitai, išmuša šaltas prakaitas, o tai baigiasi mano nualpimu, po kurio aš atsibundu geros būsenos, nieko nejausdama.

Temą sugalvojau sukurti po šiandienos sapno, kad žuvau avarijoje. O ir šiandien prastai jaučiuosi, iš lovos lipti nesinori. Tad tiesiog padiskutuokim merginos, kaip Jūs manot, kas tai, kodėl šitaip yra. Apie psichologus galite net nekalbėti.

Nebūkit abejingos šiai temai, man tai svarbu