Panooos, reikia jūsų nuomoniu iš šono

O buvo taip.. Turiu draugę. Gera draugė buvo, kol nesusirado vaikinuko. Anas gyvena užsieny ir grįždavo kartais jos aplankyt. Draugauja neilgai-pusmetį. Ne tame esmė Žodžiu, grižo jis čia porai mėnesiu Lietuvėlėn ir draugė dingo. KAIP Į VANDENĮ. Nei karto nemačiau, nekalbėjom beveik, visur kviesdavau- negali. Neseniai vaikinukas išvažiavo- vėl prisistatė mergaitė. Tai gal lekiam šian, lekiam ten? Ir toks pyktis, nesuprantu.. Ar sunku bent pakviest kur nors? Kaip pati šiandien minėjo labai daug kur jie važinėdavo kur ir mes ankščiau būdavom. Ir ne viena. Su chebra! O draugė- jau ne daugiau nei pirmi ir ne penkti metai. Taip kažkaip nemalonu, vis atsisakinėju, nesipykstam, bet vistiek jaučiuosi tokia pakaitinė Suprantu, kad kai atsiras šeima, vaikai- bus normalu nesimatyt kasdien (kaip būna kai nėra vaikino nes šalia gyvenam), bet dabar tiesiog biški negražu iš jos pusės. Ar gal aš biški perdedu? Na, ka manot panos?