Draugauju su užsieniečiu, bet nemėgstu jo šalies ir nematau joje ateities
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki visi Verkiant reikia išgirsti kitų žmonių nuomonę apie situaciją, nes atrodo pati nebepajėgiu suprasti kas dedasi. Pradėsiu nuo šiokios tokios priešistorės, nes kitaip bus per painu.
Man 29, penktus metus gyvenu užsienyje. Turėjau draugą lietuvį, su juo viskas buvo super, pasipiršo, planavome šeimą. Tiesa jis prieš 3,5 metų grįžo į Lietuvą, ten dirbo, žodžiu norėjo namo. Toliau draugavome per atstumą, buvom tobula pora kitų akimis. Aš irgi planavau grįžti prieš 1,5 metų su visam. Bet pasitaikė proga čia studijuoti magistrą ir nusprendžiau dar likti. Norėjau jį baigti, norėjau daugiau patirties darbe čia. Mano buvęs labai norėjo šeimos ir namų, stabilumo, todėl prasidėjo tarp mūsų barniai, kivirčai. Lygiai prieš metus išsiskyrėme galutinai.
Tada mano gyvenime atsirado naujas žmogus, labai greitai, vos po kelių mėnesių. Nieko aš neieškojau, jokių santykių, jokių kitų, jokių užsimiršimų. Jie tiesiog atsirado natūraliai, pirma tapom draugais, o po to ir kur kas daugiau. Jis papirko mane savo dėmesiu, gražiu bendravimu, ypač dėl to, kad buvau pavargus nuo kivirčų ir nesusikalbėjimų su buvusiu. Jam 26. Pradžia buvo labai rožinė. Atrodė, kad va čia tai svajonių vyras. Nuo rugpjūčio apsigyvenome kartu. Kaip minėjau, man jau 29. Tas magistras į pabaigą. Darbo patirties yra, karjera šiokia tokia padaryta. Bet po kelių metų jau norėčiau šeimos ir vaikų. Čia susikerta mūsų pamatiniai dalykai. Maniškis apie tai galvotų po +- 6 metų. Čia jų kultūroje taip įprasta, kad šeimos kuriamos vėlai. Manęs tai netenkina. Iš kitos pusės, yra daug kitų kultūrinių skirtumų, kur mes “nesutampam”, dėl kurio aš neįsivaizduoju šeimos gyvenimo šioje šalyje… Nepagalvokit nieko blogo, nesu kur nors Afrikoj, esu Vakarų Europoje, bet nemėgstu šios šalies. Aš čia gavau gerą išsilavinimą, gerą darbą, bet man trūksta tokių paprastų dalykų kaip paprastas, natūralus skonį turintis maistas, nuoširdūs santykiai tarp žmonių, draugų turėjimas, t.t. Todėl aš galvoju apie išvažiavimą namo. Man problemų su darbu ir finansais nebūtų. O vat su antra puse būtų, nes nemanau, kad su manim jis kur nors išvažiuotų gyventi kitur. Nors neskaitant jo požiūrio į tai, kad santuoka turi būt būtinai vėlyva ir kad aš nemėgstu jo šalies, jis geras žmogus, mums gera kartu… Ši dilema mane pradeda slėgti, nes nenoriu skaudinti žmogaus ir jeigu nuspręsčiau išvažiuoti reiktų skirtis kuo anksčiau. O tai reiškia vėlgi, kad pačiai stipriai skaudėtų.
Gal patarimų?
Gal pasiūlykite jam gyventi Lietuvoje?
Jeigu nepaslaptis, kokia tai salis? Nes labai smalsu paliko perskaicius si sakini “nuoširdūs santykiai tarp žmonių, draugų turėjimas”…. Kaip suprantu ten taip nera?
natenka, aš čia naujokė, pabandysiu privačiai atsiųsti šalies pavadinimą suradus galimybę kaip tai padaryt, nes viešai nenoriu Ne tai kad čia taip nėra, bet bendravimas tarp žmonių čia kitoks, šaltesnis, pvz taip ekspromtu draugo neaplankysi. Čia žmonės tokius dalykus derina mėnesį į priekį. Šiaip bendravimas tarp žmonių gana šaltas, man tas nepatinka, ir daug kitų dalykų su bendravimu susijusių.
Labai įdomu, kodėl taip slepiate šalies pavadinimą?
ella-bella, nemanau kad būtent šalis šitoj situacijoj esmė, o nerašau jo todėl, kad nenoriu sutikti čia kokių pažįstamų netyčia ir būt atpažinta. Tai galėtų būti bet kokia šalis, kuri žmogui nelimpa ir tiek. Jei labai smalsu, galiu atsiųsti privačiai
Vakarų europa ir šalti žmonės? Nelabai dera.. o jei apie situacija, tai nieko nepadarysi, arba liekate nemieloj šaly ir kuriat šeimą, arba grįžtat namo ir viską pradedat iš naujo. bet jeigu gera su žmogumi, tai argi svarbu šalis?
Svarbu man Nes gi gyvenu ne tik su juo, bet ir bendrauju su kitais žmonėmis. Man tiesiog nelimpa ir viskas toks bendravimas, žmonių įpročiai. Manau per 5 metus jau būčiau pripratusi. Visą laiką laikė neblogas darbas ir mokslai nuo praeito rudens. Šitais dalykais nesiskundžiu. O dėl šeimos sakau, kad jis jos kurt dar kokius 6 metus nenori, tuo tarpu aš sau duodu kokius du ir jau norėčiau…
Man irgi labai smalsu dėl šalies, prašau atsiųskit ir man :> O dėl situacijos sakyčiau bus tų bernų ir jei šis žmogus nenori su jumis kraustytis kitur o jums nemalonu gyventi jo šalyje ir negalit rasti kompromiso tai sakyčiau važiuokit kur jums norisi. Nebent esat iki ausų įsimylėjusi ir galėtumėt susitaikyti su tuo kad reiks ten pasilikti. Dėl nenorėjimo skaudinti labai geras ir pavydėtinas požiūris, bet kartais tiesiog reikia galvoti apie save, nes jūs nežinote ar ateityje tas žmogus kurio jūs nenorėjot skaudinti neįskaudintų jūsų
O kodėl nepasilikus užsieny? Juk jau 5 metai kaip ten, mokslai beveik pabaigti, darbo patirties yra, reikia manyti, ir kalbą mokate? Patikėkit, grįžus į LT Jums bus sunku… Čionykščiams darbdaviams Jūsų užsienietiška patirtis bus daugiau minusas, nei pliusas, naują gyvenimo draugą Lietuvoje irgi kažin ar susirasite (čia normalūs 29-mečiai jau turi šeimas ir vaikų).
Manau, daugiau vilties yra palenkti Jūsų draugą dėl to 6 metų sutrumpinimo, nei kad grįžus pradėti nuo 0…
Autore, o jūs įsitikinusi, kad jūsų draugas nenorėtų kartu atvažiuoti į Lietuvą? Pasikalbėkite atvirai, pasakykite jam nuoširdžiai kaip jaučiatės
Spėju, kad Prancūzija. Bent jau apie draugus tokias pat kalbas girdėjau iš lietuvės, gyvenusios ten kelis metus
Ne Prancūzijoj
Nesu įsitikinusi dėl nenorėjimo važiuoti. Maniškis naminis yra, jis net nuo savo tėvų nenori kraustytis toliau nei 50 kilometrų spinduliu, todėl aš kol kas taip spėju. Mes nesam dar apie tai kalbėję, tiesiog jis priima natūraliai tai kaip faktą, kad aš lieku čia Manau užvedus diskusiją daug kas paaiškėtų, bet kartu baisoka ryžtis.
Ech, esu panasioj situacijoj. As manau, kad pasirinksiu but viena.
Atsiunčiau, jei smalsu Geras jūsų patarimas, aš turbūt per dažnai galvoju, kad pati neįskaudinčiau savo veiksmais kitų žmonių ir savo poreikius palieku po to. Iš tikrųjų man su juo gerai, bet čia nesijaučiu laiminga ir neįsivaizduoju, kaip reiktų vaikus auginti ir pan.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
